korėjiẽčių kalbà tradiciškai priskiriama altajiečių kalbų šeimai; kilmė nėra visiškai aiški. Dėl gramatikos, leksikos bendrumų laikoma giminiška japonų kalbai, polineziečių kalboms.
Paplitimas
Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos ir Korėjos Respublikos valstybinė kalba. Dar vartojama korėjiečių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vakarų Europoje, Centrinėje Azijoje ir kitur. Iš viso apie 77 mln. kalbančiųjų (2010).
Istorija
Skiriama senoji (iki 12 a.), vidurinė (12–16 a.) ir dabartinė (nuo 17 a.) korejiečių kalba. Korėjos Respublikos literatūrinė kalba susiformavo 20 a. Seulo šnektos pagrindu, Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos valstybinė kalba suformuota 1966 Pchenjano šnektos pagrindu. Nuo 20 a. vidurio pastebimi vis didėjantys (daugiausia leksiniai ir fonetiniai) abiejų Korėjų literatūrinių kalbų skirtumai.
Gramatikos ypatybės
Skiriamos 6 pagrindinės tarmės: šiaurės vakarų, šiaurės rytų (Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika), vidurio, pietvakarių, pietryčių ir Čedžu (Korėjos Respublika). Korejiečių kalba yra agliutinacinė. Vyrauja sintetinės formos, polinksniai, modalinės dalelytės. Turi 7 balsius, 10 dvibalsių, 19 priebalsių (skardūs–duslūs priebalsiai egzistuoja kaip poziciniai tos pačios fonemos variantai). Vardažodžiai neturi giminės, veiksmažodžiai – asmens ir skaičiaus kategorijos. Veiksmažodžiai turi veikslus, kaitomi laikais, kaip ir būdvardžiai. Žodžių tvarka griežta, sakinys baigiasi tariniu ar mandagiąja galūne, pažyminys eina prieš pažymimąjį žodį. Skiriami 4 socialiniai stiliai – formalusis ir neformalusis, kurie dar skiriami į mandagųjį ir familiarųjį. Apie 60 % žodžių kilę iš kinų kalbos. Nemaža skolinių iš Europos kalbų, ypač anglų, sparčiai plinta naujadarai.
Raštas
Vartojama korėjiečių raštas ir kinų hieroglifai. Seniausi rašto paminklai iš pirmųjų amžių po Kristaus, užrašyti kinų hieroglifais.
1079