Krafft (Krãftai), prancūzų vulkanologai, vyras ir žmona: M. P. Krafft ir C. M. J. Krafft. Moderniosios vulkanologijos pradininkai.
Profesinė veikla
Krafftai susipažino 1966 studijuodami Strasbūro universitete. Abu nuo vaikystės domėjosi ugnikalniais, todėl pradėjo juos tyrinėti kartu. 1968 įkūrė bendraminčių grupę Équipe Vulcain (vėliau pervadinta į Centre de Vulcanalogie Vulcain); surengė ekspedicijų.
Per 25 m. veiklos laikotarpį Krafftai stebėjo daugiau kaip 170 ugnikalnių išsiveržimų visame pasaulyje; fotografavo (vienas pirmųjų bendrų darbų – Stromboli ugnikalnio beveik visos išsiveržimo eigos nuotraukų ciklas) ir filmavo ugnikalnius iš arti, tyrinėjo ir dokumentavo išsiveržimų pobūdį, padarinius, jų poveikį vietos ekosistemoms. Nepaisydami pavojaus priartėdavo prie pat besiveržiančio ugnikalnio krašto, nusileisdavo į kraterius, lavos tunelius, ekstremaliomis sąlygomis imdavo vulkaninių dujų, lavos, mineralų ir uolienų, terminio ir kraterių ežerų vandens mėginius (pvz., 1971 M. P. Krafftas su geologu Gilbertu Féraudu gumine valtimi perplaukė Ijeno ugnikalnio kraterio ežerą; vandens pH mažesnis nei 0,4), analizavo lavos klampumą, rūgštųjį lietų, vulkaninių dujų, vulkaninių pelenų sudėtį, įvairius geofizinius duomenis. Pirmieji nufilmavo retos labai skystos karbonatitinės lavos išsiliejimą (Ol Doinyo Lengai ugnikalnis). Suskirstė ugnikalnius į raudonuosius (būdinga lavos išsiliejimas) ir pilkuosius (sprogstamojo pobūdžio išsiveržimai, piroklastiniai srautai).
Krafftai šalia ugnikalnio
1991 pavasarį atvyko į Japoniją stebėti Unzeno ugnikalnio išsiveržimo (vyko 1990–95). 1991 06 03 vienas susiformavusių piroklastinių srautų staiga pakeitė numatytą kryptį ir pražudė jo kelyje atsidūrusius Krafftus, amerikiečių vulkanologą Harrį Glickeną, kelis japonų žurnalistus ir kitus stebėtojus (iš viso žuvo 43 žmonės).
Tyrimų svarba
Krafftai bendradarbiavo su daugeliu vulkanologijos observatorijų ir tyrimo institutų visame pasaulyje.
Prancūzijos prezidentas V. Giscard'as d'Estaingas (dešinėje) įteikia Louiso Liotardo premiją vulkanologų grupės Équipe Vulcain nariams (iš kairės į dešinę): M. P. Krafftas, C. M. J. Krafft, R. Haasas
Po pražūtingų 1980 Saint Helenso ir 1985 Ruizo ugnikalnio išsiveržimų pradėjo platinti įvairaus pobūdžio švietėjišką medžiagą apie su išsiveržimais susijusią riziką, padarinius, evakuacijos poreikį: skaitė paskaitas, dalyvavo konferencijose, televizijos laidose, rengė nuotraukų parodas, kūrė ir rodė informacinius dokumentinius filmus. Krafftų užfiksuoti unikalūs kadrai (daugiau kaip 300 000 nuotraukų, apie 300 val. filmuotos medžiagos; dalis saugoma Paryžiaus gamtos istorijos muziejuje) praplėtė visuomenės žinias apie ugnikalnius, pakeitė požiūrį į išsiveržimus, perspėjo apie kylančius pavojus. Pvz., 1991 pavasarį, kai buvo užregistruoti iki tol užgesusiu laikomo Pinatubo ugnikalnio pirmieji aktyvumo požymiai, vietos gyventojams buvo rodomi Krafftų nufilmuoti vaizdai apie 1985 Ruizo ugnikalnio išsiveržimo sukeltų laharų padarinius; filmuota medžiaga įtikino skeptiškai nusiteikusius Luzono salos valdžios atstovus evakuoti regiono gyventojus, todėl katastrofiškas išsiveržimas (1991 06 15, praėjus 12 d. po Krafftų žūties) pareikalavo palyginti nedaug aukų.
Filmai
Sukūrė dokumentinius filmus Gyvoji planeta (The Living Planet 1984), Havajų ugnikalnių viduje (Inside Hawaiian Volcanoes 1989), Mirtinos viršūnės (Deadly Peaks), Ugnikalniai žudikai (Killer Volcanoes 1997; abu baigti po Krafftų mirties). Jų nufilmuota medžiaga panaudota kuriant dokumentinius filmus: Gailio Willumseno Gamtos pragaras (Nature′s Inferno 1997), W. Herzogo Į pragarą (Into the Inferno 2016), Liepsnojančios sielos. Rekviem Katiai ir Morisui Kraftams (The Fire Within: A Requiem for Katia ir Maurice Krafft 2022), Saros Dosa Meilės ugnis (Fire of Love 2022).
Knygos
Velnio duobėje: Afrikos, Kanarų salų ir Reunjono ugnikalniai (Dans l’antre du Diable: volcans d’Afrique, Canaries et Réunion 1981), Ugnikalniai ir žemynų dreifai (Volcans et dérives des continents 1984), Ugnikalniai ir išsiveržimai (Volcans et éruptions 1985), Pasaulio ugnikalniai (Les Volcans du monde 1986), Virungos ugnikalnių vadovas (Führer zu den Virunga Vulkanen 1990) ir kitos.
Apdovanojimai
Louiso Liotardo premija (1975, su Rolandu Haasu).
Atminimo įamžinimas
Krafftų vardu pavadintas Piton de la Fournaise’o ugnikalnio vienas kraterių (Reunjono pietrytinėje dalyje). Havajų universiteto Hile Aktyvių ugnikalnių tyrimo centras 1991 įsteigė Maurice’o ir Katios Krafftų memorialinį fondą (angl. The Maurice and Katia Krafft Memorial Fund). Nuo 2004 Tarptautinės vulkanologijos ir Žemės gelmių chemijos asociacija (angl. International Association of Volcanology and Chemistry of the Earth's Interior, IAVCEI) kas 4 m. teikia Krafftų medalį prie vulkanologijos tyrimų arba ugnikalnių pavojaus prevencijos daug prisidėjusiems asmenims.