kraštovardžiai

kraštóvardžiai, choronmai (gr. chōra – erdvė, vietovė + onyma – vardas), didelių, dažniausiai gyvenamų, teritorijų (valstybių, šalių, administracinių teritorinių, istorinių, etninių vienetų ir kitų) vardai, viena vietovardžių (toponimų) rūšių. Tiria toponimikos šaka choronimika. Kraštovardžiai yra įvairios kilmės. Kai kurie kilę iš etnonimų (Lénkija ← lénkai, Gùdija ← guda, Vokietijà ← vókiečiai), kiti – iš vandenvardžių (Kòngas ← Kòngas, upė, Misispė, valstija ← Misispė, upė, Nigèrija ← Ngeris, upė), dar kiti – daugiausia iš geografinę padėtį apibūdinančių žodžių (Nýderlandai, Piet Korja, Tolimeji Ryta).

Baltų hidronimai t. p. yra įvairios kilmės. Dauguma jų kilę iš vandenvardžių, t. y. upių (dažniausiai) ar ežerų (retai), šalia kurių kūrėsi kraštų gyventojai, vardų. Prie tokių priskirtinas ir Lietuvõs vardas, greičiausiai kildintinas iš į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, tarp Upninkų ir Gelvonų, tekančio upelio vardo Lietáuka, Letáuka, Letavka, Litavka senesnių autentiškų formų *Lietavà, *Lietuvà. Iš esančių ar seniau buvusių ir išnykusių upėvardžių laikomi kilusiais ir daugelis kitų išlikusių ar išnykusių baltų genčių kraštovardžių: Lãtvija : upė *Latva, *Letva, Dainavà : upė *Dainavà, Sūduvà : upė *Sūduvà (dabar Sūduonià), Jótva : upė *Jótva, Sųla : upė *Sųlia, *Slė. Kraštovardžiai Pręsai, Pręsa, spėjama, t. p. atsiradę iš upės *Prūsa. Iš išnykusių upėvardžių kildinama ir dauguma prūsų sričių vardų: Bárta : upė *Barta, Galnda : *Galinda, Nadruvà : *Nedruva, Nótanga : *Notanga, Sasnà : *Sasna, Skalvà : *Skalva, Vamė : *Varmė. Kiti baltų kraštovardžiai sietini su vietovių geografines ypatybes apibūdinančiais bendriniais žodžiais: Kušas : *kuršas ‘iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas; ariamas, dirbamas laukas iškirsto miško vietoje, plėšinys; žemas, nuskurdęs medelis’, plg. slavų kьrьsъ, ukrainiečių kors ‘lydimas, plėšimas (naujiena)’, slovėnų krš ‘krūmas’, čekų krs ‘nuskurdęs medis’, lenkų karślak ‘žemas, šakotas, kreivas medis’ (Kuršo pirminė reikšmė galėjo būti naujai iškirsta vieta arba žemų, skurdžių medžių, krūmų kraštas), Pamed (prūsų sritis) : pa- + prūsų median ‘miškas, giria’, t. y. miškingas kraštas, Pagud (prūsų sritis) : pa- + prūsų gudde ‘krūmynas, krūmai’, t. y. krūmingas kraštas, Sémba (prūsų sritis) : prūsų *sembā ‘tai, kas apsemta’, plg. lietuvių sémti ‘apsemti, užlieti’, t. y. vandens apsemtas, apsuptas kraštas, Žiẽmgala : lietuvių žiemia, latvių ziẽmelis ‘šiaurė’ + lietuvių gãlas, latvių galā ‘kraštas, pusė’. Lietuvos kraštovardžiai Aukštačiai, Žemačiai (ir vėlesni variantai Aukštaitijà, Žemaitijà) yra kilę iš etnonimų aukštatis : áukštas ‘iškilęs virš įprasto lygio (vietovė; vanduo)’, žematis : žẽmas ‘nesiekiantis įprasto lygio, slėnus’, Dzūkijà – iš dzkas (dėl krašto gyventojų kalbos ypatybės – dz tarimo vietoj bendrinės kalbos dž), Suvalkijà – iš baltiškos kilmės Lenkijos miesto ir vaivadijos (buvusios gubernijos) vardo Suválkai (lenkų Suwałki).

Baltų kraštovardžius tyrinėjo K. Būga, J. Endzelīnas, V. Mažiulis, A. Vanagas, K. Kuzavinis, Z. Zinkevičius, S. Karaliūnas.

L: K. Būga Rinktiniai raštai 3 t. Vilnius 1958–61; K. Kuzavinis Lietuvos vardo kilmė / Kalbotyra 1964 t. 10; V. Mažiulis Prūsų kalbos etimologijos žodynas 4 t. Vilnius 1988–97.

697