Krevas
Krẽvas (bltr. Крэва, rus. Крево), Krėvà, miestelis Baltarusijoje, Smurgainių rajone. 646 gyventojai (2010). Vidurinė mokykla, biblioteka, ligoninė. Krėvos (tokiu vardu įėjo į Lietuvos istoriją) pilies liekanos. Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė (1854).
Istorija
Pilies griuvėsiai Kreve (2012)
Krevas nuo seno priklausė lietuvių etninių žemių arealui. Kai kurie 13 a. istorijos šaltiniai jį priskiria Nalšios žemei ir apibūdina kaip vieną jos centrų. Minima, kad Nalšią 1263 valdė Daumantas, kurią po karaliaus Mindaugo nužudymo paliko (pasitraukė į Pskovą); Nalšią su Krevu užėmė Vaišvilkas ir prijungė prie Lietuvos. Krevas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalinės kunigaikštystės centras. Manoma, vietoj medinės 13 a. pabaigoje–14 a. pradžioje buvo pastatyta mūrinė Krėvos pilis. Šią kunigaikštystę Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas 1338 paskyrė sūnui Algirdui, po jo mirties kunigaikštystė atiteko Jogailai, vėliau jo broliui Vygantui.
Po 1385 Krėvos sutarties sudarymo, 1387 pradėjus Lietuvos krikštą, čia buvo pastatyta viena pirmųjų aštuonių Vilniaus vyskupijos bažnyčių – Šv. Jono Krikštytojo. 1391 žuvus Krevo kunigaikščiui Vygantui 1392 kunigaikštystė atiteko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, netrukus vietoj jos buvo įkurta seniūnija; priklausė Vilniaus vaivadijai (įkurta 1413). 1433 08 per kovas dėl didžiojo kunigaikščio sosto Krevą užėmė Švitrigailos kariuomenė. 1486 Krevas turėjo miestelio statusą.
15 a. antroje pusėje–16 a. pirmoje pusėje buvo apskrities (pavieto) centras, nuo 16 a. antros pusės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vilniaus vaivadijos Ašmenos apskrities seniūnijos centras. 1503–06 Krevą puolė Krymo totoriai. 1507 lankėsi karalius Žygimantas Senasis. 1559–1795 Krevas turėjo Magdeburgo teisę. 15 a. jį valdė bajorų Goštautų, Zenovičių, vėliau – Glebovičių, Naruševičių, Franckevičių, Marsanų ir kitos giminės, mieste kūrėsi žydai (išliko jų sinagoga). 1795 miestas atiteko Rusijos imperijai, 19 a. buvo miestelis, Ašmenos apskrities valsčiaus centras. 19 a.–20 a. pirmoje pusėje Krevas garsėjo savo keramika, buvo rengiamos 5 metinės mugės. Per I pasaulinį karą Krevas labai nukentėjo, sudegė dauguma medinių namų. 1915–17 gyvenvietė buvo atsidūrusi Rusijos–Vokietijos kariuomenių fronto linijoje. 1922–39 valdė Lenkija, nuo 1939 priklauso Baltarusijai.
Krėvos pilies liekanos (2012)
1897 buvo 1380, 1909 – 2300, 1972 – 1155 gyventojai.
1412
Lietuviai
Dabartinio Krevo apylinkėse apie 40 % vietovardžių (Bariūnai, Lašėnai, Mirkliškiai, Rimteliai, Skerdimai ir kiti) yra lietuviškos kilmės, 18 % jų turi lietuvišką priesagą ‑iškės (apie 1940 lietuviškų vietovardžių Krevo valsčiuje rasta 54 %). 1866 Kreve buvo 1285 gyventojai: 639 stačiatikiai, 337 katalikai, 241 žydas ir 68 musulmonai), 1909 – 2300 gyventojų. 1868 katalikų bažnyčia paversta cerkve, 1906 (panaikinus lietuvių spaudos draudimą) grąžinta katalikams. Per I pasaulinį karą medinė bažnyčia sudegė, 1934–1936 klebono Č. Kardelio ir parapijiečių iniciatyva atstatyta. Per nacių okupaciją 1942–44 Krevas priskirtas Lietuvos generalinei sričiai, tada miestelyje dar buvo lietuviškai kalbančių žmonių; 1943 pavasarį Kreve įkurdinta lietuvių policijos įgula. Nuo 1998 Gardino srities lietuvių susivienijimas Tėvynė pilyje kasmet mini karaliaus Mindaugo karūnavimą.
2392