Krotonas

Krotònas (gr. Krotōn), senovės graikų kolonija Apeninų pusiasalio pietuose, prie Taranto įlankos, dabartinio Italijos miesto Crotonės vietoje.

Krotono sidabrinis stateras (350 pr. Kr.; Britų muziejus Londone)

Krotoną apie 710 pr. Kr. įkūrė achajai, atvykę iš Peloponeso pusiasalio. Pasak Strabono, Krotonas buvo apjuostas 12 mylių (apie 19 km) ilgio sienomis. Pitagoras Krotone įkūrė politinę draugiją, tapusią pusiau uždara religine organizacija (pitagorizmas); pitagorininkai neturėdami formalios valdžios turėjo didelę politinę įtaką iki 508 pr. Kr. (tada valdžią užgrobė pitagorininkų priešai; dalis pitagorininkų buvo išžudyta). 510 pr. Kr. Krotonas laimėjo karą su Sibaride ir ją sugriovė (dingstis karui buvo Krotono atsisakymas išduoti iš Sibaridės pabėgusius aristokratus). Nuo 430 pr. Kr. priklausė Pietų Italijos graikų miestų, kovojusių su Sirakūzais, sąjungai. 379 pr. Kr. Krotoną užėmė Sirakūzų tironas Dionisijas I ir valdė 12 metų. Nukentėjo per Romos karus su Pyru; 277 pr. Kr. prijungtas prie Romos. Per antrąjį Pūnų karą, po Kanų mūšio, Krotono gyventojai buvo sukilę prieš Romą. 203 pr. Kr. romėnai netoli Krotono laimėjo mūšį su Kartagina. Romos valdymo laikais miestas smuko. 6 a. nukentėjo per kovas tarp ostgotų ir Bizantijos. Krotonas garsėjo savo atletais (žymiausias jų – imtynininkas Milonas Krotonietis, 6 a. pr. Kr. šešis kartus tapęs olimpinių žaidynių nugalėtoju) ir gydytojais (pasak Herodoto, Krotono gydytojų mokykla buvo geriausia); Krotone gyveno Alkmajonas Krotonietis.