kultrinė antropològija, sociokultrinė antropològija, socialinių mokslų disciplina.
Tyrimų sritys
Kai kuriose Europos šalyse kultūrinė antropologija yra dalinis arba visiškas socialinės antropologijos, Šiaurės Amerikoje – etnologijos atitikmuo.
Kultūrinė antropologija laikoma socialiniu mokslu, kuris visumos (holistiniu) požiūriu ir remdamasis lyginamąja žmonijos istorinės raidos analize nagrinėja žmonių socialinių ir kultūrinių ryšių, pasaulio kultūrų ir visuomenių įvairovės, jų gyvensenos, elgsenos ir mąstysenos skirtumų bei panašumo problemas. Etnografiniais lauko tyrimo, dalyvaujančiojo stebėjimo ir kitais (daugiausia kokybinių tyrimų) metodais bandoma nustatyti bendrąsias ir specifines žmonių būties ypatybes (dažniausiai jas tiriant ne savose kultūrose ir kritiškai atskleidžiant savoje kultūroje įgytas išankstines nuostatas).
Raida pasaulyje
Kultūrinė antropologija susiformavo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip viena iš keturių antropologijos krypčių (greta fizinės antropologijos, archeologijos ir lingvistikos). 20 a. pradžioje F. Boasas, veikiamas kultūrinės istorinės mokyklos ir laikydamasis priešingo nei evoliucionizmas kultūrinio ir istorinio partikuliarizmo principo, teigė, kad kiekviena pasaulio kultūra turi savo istoriją. Su šalininkais A. L. Kroeberiu, P. Radinu, E. Sapiru ir R. Lowie išplėtojo pagrindinę kultūrinės antropologijos kultūros sąvoką. R. Lowie teigė, kad antropologijos tikslas – nagrinėti įvairių laikotarpių kultūrą kaip visumą, nustatyti net menkiausio kultūros elemento santykį su ja, kad kiekviena kultūra yra visa apimanti, kaip tradicija perduodama vienos kartos kitai, išmokstama per inkultūraciją; ji lemia papročių ir institucijų formą, individo patirtį bei žinias. 1917 A. L. Kroeberis teigė, kad kultūra gali būti paaiškinama tik jos pačios terminais, o ne remiantis rasiniais, psichologiniais ar kitais veiksniais. Ji yra sukurta ne individų, todėl nepaaiškinama vien individualia raiška. Kultūrai būdinga sava, nuo pavienio individo minčių, laikysenos, veiksmų ir jausmų nepriklausoma logika. A. Boaso veikiama kultūrinė antropologija tapo kultūrinių skirtumų mokslu. Visos kultūros laikomos ne tik istorinėmis ir geografinėmis atskirybėmis (vadinamasis istorinis partikuliarizmas), bet ir specifiškai veikiančiomis bei ugdančiomis asmenybę (vadinamoji kultūros ir asmenybės mokykla). Kultūros susiklosto tam tikru laiku (istoriškai) ir tam tikroje vietoje (geografiškai), todėl jų bruožai yra specifiniai arba santykinai (tiek, kiek gali būti suprantami iš jų vidaus logikos) unikalūs (kultūrinis reliatyvizmas).
20 a. pradžioje kultūrinė antropologija plėtojosi greta vokiečių ir austrų sociokultūrinės antropologijos, skleidusios difuzionistinę kultūros ciklų teoriją. Kultūrų praeitis buvo aiškinama remiantis dėl difuzijos ir migracijos išplitusiais ir vienas kitą užklojančiais kultūros ciklais. Jungtinių Amerikos Valstijų antropologas C. Wissleris ir kiti kultūros modelius kūrė remdamiesi kultūrų bruožais. Kultūros buvo laikomos pagal tradiciją perduodamomis elgesio, mąstymo ir patirties formomis, sudarančiomis kultūros kompleksus – kultūros regionus. Šie dažnai buvo tapatinami su gamtinėmis geografinėmis zonomis, su centrais, iš kurių, manoma, kultūros bruožai yra pasklidę; bandyta nustatyti regiono vidinius ir išorinius ryšius. Siekiant atskleisti vietinių kultūros tradicijų įvairovę remiantis istorijos ir kartografijos duomenimis buvo atliekami lyginamieji regioniniai kultūros kompleksų tyrimai.
Klasikinė kultūrinė antropologija nagrinėjo kultūros kūrimą (artefaktai, bruožai, kompleksai, modeliai, simboliai), vartojimą (atkartojimas perduodant vienos kartos kitai, arba tradicija, inkultūracija) bei kaitą: naujų elementų įterpimą (arba inovaciją), prisitaikymą prie gamtinės aplinkos (adaptaciją), kultūrų samplaiką (sinkretizmą), supanašėjimą (kultūrinę asimiliaciją), kitos kultūros perėmimą (akultūraciją). Kultūrinė antropologija plėtojosi kaip globalus lyginamasis mokslas, kurio išvados, gautos tiriant vieną žmonių grupę arba kultūrą, buvo lyginamos su surinktais kitų grupių arba kultūrų duomenimis. 20 a. 5 dešimtmetyje pradėta lyginti viso pasaulio kultūras. Jungtinių Amerikos Valstijų antropologas G. P. Murdockas kintamų kultūros dalykų (pavyzdžiui, šeimos formos ir ūkio arba iniciacijų formos ir karingumo) ryšiui nustatyti 1949 pradėjo taikyti tarpkultūrinių palyginimų metodą. Jis ėmėsi kurti lyginamųjų tarpkultūrinių duomenų bazę, arba Žmonių ryšių regioninę kartoteką (HRAF). Siekta surinkti apie 10 % visų žinomų kultūrų pavyzdžių (daugybė 500 kultūrų aprašų buvo sukaupta Yale’io, vėliau – Pittsburgho universitete).
20 a. 4–5 dešimtmečiais įsivyravo kultūros ir asmenybės mokykla (R. Benedict, M. Mead, E. Sapiras, R. Lintonas). Jos atstovai kultūrų įvairovę tyrė per vienos kultūros vidinį integruotumą ir sąveiką su asmenybe. Manyta, kad kultūrinė visuma, arba kultūrinė konfigūracija (R. Benedict), lemia tarpusavyje sąveikaujančias jos dalis ir jų ryšius. Kultūrinė konfigūracija laikoma gyvensena, galimi asmenybės psichologiniai tipai (bazinė asmenybės struktūra), iš kurių susidaro tautos charakteris (R. Lintonas), arba tipiški elgsenos ir mąstysenos modeliai (R. Benedict). Tiriama jaunimo kultūrinio elgesio pažinimas ir išmokimas, tai yra inkultūracija (R. Benedict), bei amžiaus tarpsnių ir lyčių vaidmens kultūriniai pavidalai (M. Mead). Mažiau gilinamasi į racionalų, daugiau – į dorinį, estetinį, emocinį asmenybės ir kultūros sąveikos etosą (G. Batesonas), nuo 21 amžiaus pradžioje – į pažintinį kultūros schemomis aiškinamą mąstymo ir elgesio konstravimą (R. d’Andrade).
E. Sapiras, 1932 suformulavęs kultūros, kaip savito prasmių pasaulio, atstovaujančio subkultūrinei individų sąveikai, sampratą, tiesiogiai prisidėjo prie 7–8 dešimtmečio simbolistinės interpretacinės antropologijos (D. Shneideris, C. Geertzas, V. Turneris) ir kultūros, kaip simbolių bei prasmių sistemos, sampratos atsiradimo. Greta F. Boaso įtvirtintų istorinio partikuliarizmo bei kultūrinio reliatyvizmo principų, 8 dešimtmetyje paplito simbolistinė interpretacinė (C. Geertzo, D. Shneiderio, M. Sahlinso) vadinamoji kultūros vertimo samprata. Nuo 20 a. 10 dešimtmečio simbolistinę interpretacinę paradigmą papildė politinės antropologijos vadinamoji žinojimo ir veikimo galios samprata, į kultūrinę antropologiją įtraukiamos vietinio žinojimo (C. Geertzas), simbolistinio kapitalo (M. Sahlinsas), kultūros ir identiteto politikos (M. Herzfeldas, J. Friedmanas) koncepcijos. Kultūrą imta suprasti materialistiškai (kultūrinis materializmas) arba kaip adaptaciją (J. Stewardo kultūrinė ekologija), kaip literatūros tekstą ir kontekstą (J. Cliffordas, J. Marcusas, C. Geertzas), kuris yra verčiamas, bet ir neišverčiamas. Kultūrinės antropologijos simbolistinė interpretacinė kryptis darė įtaką socialinei antropologijai ir etnologijai Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje, Olandijoje bei Vokietijoje.
21 a. pradžioje kultūrinės antropologijos atstovai kultūras tyrinėja lygindami žmonių gyvenseną, patirtį, mąstyseną, jauseną, laikyseną ir elgseną, remdamiesi kultūrinio reliatyvizmo postulatu, kad kiekviena kultūra turi būti suprasta iš vidaus ir reikia tirti kuo įvairesnę žmonių patirtį. C. Geertzas kitos kultūros supratimą prilygina teksto skaitymui ir interpretavimui. Šios tendencijos plėtojamos kultūrinės antropologijos pagrindiniame žurnale Cultural Anthropology (nuo 1986). Šių laikų kultūrinė antropologija nagrinėja kultūrinių prasmių erdves, galios santykius varžantis dėl reprezentacijos, kultūros politiką, retorinius diskursus, kultūros tradicijų bei identiteto konstravimą. Aiškinamasi, kiek ir kaip dalijamasi kultūriškumu kaip bendra mąstymo ir veiklos erdve, kaip kultūra kaitaliojama ir vartojama, kokie veiksniai jai daro įtaką.
Postmodernioji kritinė kultūrinė antropologija, atmetusi kultūrų lyginimą, tipų nustatymą ir istorizmą, verčia ir interpretuoja vertybes, religijas, apskritai prasmių sistemas, antropologiją traktuoja kaip kultūros kritiką, etnografinius aprašymus vertina retorinių konvencijų ir kitais kritiniais požiūriais (J. Cliffordas, G. Marcusas, M. Fisheris).
Raida Lietuvoje
Lietuvoje 1990–1992 Vytauto Didžiojo universitete veikė Jungtinių Amerikos Valstijų antropologės L. Baškauskaitės įsteigta Kultūrinės antropologijos katedra, nuo 2005 veikia Socialinės antropologijos centras (vadovas Vytis Čiubrinskas). Nuo 1996 Šiaulių universitete veikia Kultūros antropologijos centras (vadovas G. Mažeikis), tyrinėjantis daugiakultūriškumą simbolinės ir interpretatyvinės antropologijos požiūriu.
1835