kūnas

knas, žmogaus egzistencijos fizinis aspektas; būties forma, kuri kartu su siela sudaro gyvą mąstančią būtybę. Tradicinėje Vakarų filosofijoje ir įvairiose religijose vyrauja kūno ir sielos perskyra, kūnas dažniausiai laikomas mažiau reikšmingu nei siela.

Platonas teigė, kad kūnas ir siela yra griežtai atskirti – kūnas primetamas sielai iš išorės, yra jos kalėjimas. Aristotelis teigė vidinę, substancinę kūno ir sielos vienybę – jie nėra atskirti, siela yra konkrečią būtį teikianti kūno esmė, jo formos principas.

Tomas Akvinietis t. p. pabrėžė žmogaus kūno ir sielos neatskiriamumą – kūnas reikalingas, kad siela galėtų pažinti juslinį pasaulį, per kūną žmogus jame dalyvauja.

Naujaisiais amžiais R. Descartes’as iškėlė kūno ir sielos dualizmo problemą – žmogaus kūnas, kaip tįsiosios substancijos dalis, esąs tik mechanizmas. Vėliau susiklostė įvairūs šios problemos sprendimo būdai: dualistinis (okazionalizmas) požiūris teigė, kad kūnas esąs Dievo įrankis sielai paveikti, kūno ir sielos sąveika esanti stebuklinga. Monistinės kryptys nuvertino kūno svarbą (spiritualizmas, idealizmas) arba jį pernelyg sureikšmino (materializmas ir kitos).

Šiuolaikinėje filosofijoje siekiama paneigti kūno ir sielos dualizmą. Fenomenologijoje skiriama kūnas-objektas ir kūnas-subjektas, jie analizuojami savivokos ir intersubjektyvumo aspektais.

M. Merleau-Ponty žmogų laikė vientisa kūniškąja egzistencija. Žmogus aptinka save pasaulyje kaip kūną, kuris nėra daiktas, bet sąveikos su aplinka pagrindas. Kūnas praktine veikla savo funkcijas ir psichofiziologinius procesus sujungia į neskaidomą visumą. M. Merleau-Ponty kūną analizavo per erdvės suvokimo, judėjimo, lytiškumo, saviraiškos ir kitus fenomenus.

Postmodernizmo filosofijoje kūnas siejamas su socialiniu kultūriniu kontekstu – analizuojama, kaip kūnas ir jo veiksmai įgyja įvairias reikšmes žmonių santykiuose, nagrinėjama įvairių kultūrų įtaka savojo ir kito kūno suvokimui, kūnas traktuojamas kaip savitas kultūros objektas ir kita.