kuniga, baltų (ir senovės lietuvių) socialinis sluoksnis. Gyvavo iki 13 amžiaus. Atsirado kylant gentinei diduomenei ir iš jos išsiskiriant žymiausiems vadams. Juos pamažu, iki 9 a., imta vadinti kunigais. Būdami karo vadai kaupė turtą, įrenginėjo įtvirtintas sodybas, dėl to pajėgė išlaikyti ir valdyti kariaunas (kariauna); jomis remdamiesi 9–11 a. įgijo paveldimą valdžią, 12 a. tapo genčių ir jų žemių, sričių valdovais. Įtakingiausius imta vadinti kunigaikščiais (kunigaikštis), jų valdas – kunigaikštystėmis (kunigaikštystė).
Susikūrus Lietuvos valstybei, nuo 14 a., dalis kunigų tapo stambiaisiais bajorais 1. Po Lietuvos (Aukštaitijos) krikšto (1387) kunigais imta vadinti ir katalikų, vėliau – ir kai kurių kitų krikščionių Bažnyčių dvasininkus.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.