kvieslỹs, tradicinių lietuvių vestuvių veikėjas, nuotakos arba jaunikio pasiuntinys giminėms ir kaimynams į vestuves kviesti.
Būdavo nevedęs, jaunas, iškalbingas; dažniausiai jodavo raitas ant žirgo gėlėmis, žalumynais ir kaspinais papuoštomis kamanomis, kartais eidavo pėsčias. Dažniausiai kvieslys siųstas paskutinį ketvirtadienį prieš vestuves; klaipėdiškiai pas toliau gyvenančius gimines siųsdavo prieš dvi savaitės iki vestuvių. Kvieslį išruošdavo merginos: apkaišydavo gėlėmis, apvainikuodavo smailiaviršūnę popierinę arba šiaudinę kepurę, prisegdavo raudoną šilkinį kaspiną. Be kepurės, kvieslys dar turėjo ir kitą skiriamąjį atributą – iš vytelių ar nendrių nupintą, spalvotais šilkiniais kaspinais ir juostelėmis išpuoštą, viršuje trišakę lazdą, vadinamąją kvieslę. Trišakume būdavo įtaisytas varpelis. Pagal paprotį Mažojoje Lietuvoje kvieslys, skambindamas kviesle, įjodavo raitas į trobą ir, nenusėsdamas nuo žirgo, sakydavo iškilmingą eiliuotą kviečiamąją kalbą – maldą, oraciją. Klaipėdos krašte kvieslio oraciją sakydavo sustojęs po trobos pirmuoju balkiu.
kvieslys
18 amžiuje–20 amžiaus pradžioje kvieslys populiariausias buvo Dzūkijoje, Užnemunėje ir Mažojoje Lietuvoje.
2273
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.