laktozė

α‑laktozė

laktòzė (lot. lac, kilm. lactis – pienas), 4‑O‑β‑D‑galaktopiranozil‑D‑gliukòzė, peno cùkrus, C₁₂H₂₂O₁₁, redukuojantysis disacharidas. Susideda iš β‑D‑galaktopiranozės ir D‑gliukozės liekanų. Bespalviai saldūs kristalai. Molekulinė masė 342,31. Yra 2 anomerai: α‑laktozė ir β‑laktozė. Lydymosi temperatūra 202 °C (monohidrato) ir 252 °C. Optiškai aktyvi. Vandenyje tirpsta daug blogiau už kitus disacharidus. Tirpalams būdinga mutarotacija. Rūgštinės arba fermentinės hidrolizės metu virsta D‑galaktoze ir D‑gliukoze, veikiama šarmų – α‑D‑izosacharino rūgštimi, kaitinama – D‑galaktozės ir D‑gliukozės 1,6‑anhidrodariniais.

Vykstant pienarūgščiam, sviestarūgščiam ir alkoholiniam rūgimui iš laktozės susidaro pieno, sviesto rūgštys ir etanolis. Laktozė reaguoja su fenilhidrazinu, redukuoja Fehlingo reagentą. Randama žinduolių, išskyrus banginių, piene: motinos 5,5–8,4 %, karvės – 4,5–5,5 %, avies – 4,5 %, kumelės – 4,3–7,6 %. Gaunama iš varškės, išrūgų. Naudojama kefyrui, kumysui gaminti, medicinoje, bakteriologijoje.