Lámberto dsnis, dėsnis teigia, kad difuziškai švytinčio paviršiaus skaistis vienodas visomis kryptimis. Iš jo išplaukia sąsaja tarp paviršiaus šviesio M ir skaisčio L: M = πL, t. p. tarp sklaidančiojo plokščio paviršiaus šviesos stiprio I0 statmena paviršiui ir sklaidymo kampo θ kryptimi: Iθ = I0 cosθ, t. y. difuziškai sklaidančio paviršiaus šviesos stipris didžiausias statmena paviršiui kryptimi ir mažėja didėjant sklaidymo kampui. Tik nedaugelio kūnų (pvz., magnio oksidu padengto paviršiaus, drumstos terpės, kai kurių debesų, juodojo kūno, liuminoforų miltelių) regimosios šviesos sklaida atitinka Lamberto dėsnį. Taikomas fotometrijoje ir šviesos technikoje. 1760 jį atrado J. H. Lambertas.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.