Landrumo ir Griffino įstatymas

Landrumo ir Griffino įstatymas (Landrum‑Griffin Act, Lándramo ir Grfino įstãtymas), oficialiai Profesinių sąjungų valdymo ataskaitos ir paskelbimo aktas (Labor managment reporting and disclosure act), Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso 1959 priimtas įstatymas, nustatantis profesinių sąjungų veiklos taisykles ir jų santykius su darbdaviais. Įstatymą pateikė Atstovų Rūmų narys Phillipas Mitchellis Landrumas ir senatorius Robertas Paulas Griffinas. Inicijuotas ištyrus 3 profesinių sąjungų vadovybių, kaltinamų korupcija ir reketu, veiklą. Įstatymu teisiškai nustatyta profesinių sąjungų vadovybės rinkimo procedūra (periodiški, slapti rinkimai), įtvirtintas demokratinis vadovavimas, buvusiems komunistų partijos nariams ir atlikusiems bausmę kalėjime nustatytas 5 m. terminas, draudžiantis vadovauti profesinių sąjungų fondams, įteisinta Jungtinių Amerikos Valstijų Darbo deputato atliekama profesinių sąjungų fondų finansinė priežiūra ir kontrolė, reglamentuoti narių įnašai, nustatytas drausminių nuobaudų skyrimas, apribota darbuotojų teisė rengti streikus, piketus, uždrausta proesinėmssąjungoms tartis dėl paramos viena kitai. Landrumo ir Griffino įstatymas papildė 1947 Tafto ir Hartley įstatymą, buvo vienas pirmųjų teisės aktų, kuriuo valstybė ėmėsi reglamentuoti profesinių sąjungų veiklą.