Laòso literatūrà kuriama laosiečių kalba.
Ankstyvoji literatūra (14–16 amžius)
14 a. vidurio raštai atspindi Lan Sango karalystės kūrimąsi ir raidą. Į istorinio turinio užrašymus pradėta įterpti legendų, himnų, švenčių aprašymų, pasakojimų apie šventyklų statymą ir puošybą. Šio laikotarpio raštuose ryšku ir Indijos kultūros poveikis. Didžiausią įtaką Laoso literatūrai turėjo Indijos literatūra sanskritu ir Pali kanono (budizmo kanoninių knygų – Tripitakos) vertimas į laosiečių kalbą; sukurta daug pasakojimų džatakų pagrindu. To meto literatūrą sąlygiškai galima skirti į kanoninę (religinio turinio) ir nekanoninę (pasaulietinio turinio). Nekanoninei šio laikotarpio literatūrai priklauso legendos budistiniais motyvais, jose yra ir hinduizmo bei Indijos mitų elementų (pvz., mitų apie Indrą siužetai). Laosiečių kalba sukurta Indijos pasakų ir legendų rinkinio Pančatantra versija. Šastrų pavyzdžiu buvo kuriami teisės, medicinos, gramatikos traktatai. 14–16 . Laoso grožinės literatūros paminklams priklauso Indijos epo Ramajana versija (išliko trys redakcijos; Ramajanos motyvai buvo naudojami daugelyje kūrinių).
16–17 amžius
16–17 a. buvo plėtojama didaktinė religinės ir pasaulietinės (išlikę anoniminių apysakų, dažniausiai rėminės kompozicijos) tematikos literatūra. Apysakos buvo kuriamos proza ir eilėmis. Žymiausias šio laikotarpio kūrinys – anoniminė epinė poema Sinsai. Šis herojinis epas datuojamas 17 a. viduriu, bet, manoma, pirmosios redakcijos sukurtos anksčiau. Jį sudaro keli tūkstančiai etinio filosofinio pobūdžio eilėraščių, tai – klasikinės nekanoninės Laoso literatūros pavyzdys. Kūrinio svarbiausios temos – valdovo išmintis ir kilnumas, karžygio drąsa, ištikimybė pareigai, romantiška meilė; veikia hinduistų, budistų dievybės ir demonai.
17 amžius
17 a. Laose vis labiau įsitvirtino budizmas. Budistiniai kanoniniai ir nekanoniniai tekstai toliau buvo verčiami į laosiečių kalbą. Kūrėsi vienuolynai, juose klestėjo mokslas ir literatūra. Šiuo laikotarpiu pradėti rašyti istoriografiniai kūriniai laosiečių kalba. Populiari išliko didaktinio pobūdžio literatūra. Žymiausias didaktinės literatūros kūrinys – anoniminė rėminės kompozicijos apysaka su eiliuotais intarpais Sieusavatas. Apysaka datuojama 17 a. antra puse. Ją sudaro trisdešimt skirtingų žanrų (stebuklinės pasakos, buitiniai pasakojimai, pasakos apie gyvūnus) pasakų apysakų, sukurtų budistinių kanoninių veikalų pagrindu, kurias vienija pagrindinis personažas – išminčius Sieusavatas; kūrinyje gausu patarlių, aforizmų.
Naujoji literatūra
18–19 a. literatūra sunyko, atgaivinta 20 a. 5 dešimtmetyje. Dabartinėje Laoso prozoje vyrauja trumpieji žanrai (novelė, apysaka), publicistika.
Laoso kultūra