Laplándijos kãras, Suomijos ir nacių Vokietijos karinis konfliktas, vykęs 1944 09 28–1945 04 27. Antrojo pasaulinio karo dalis.
Dar 1943 vasarą Vokietija numatė, kad jos sąjungininkė Suomija galimai derėsis dėl taikos su SSRS. Vokiečiai, planuodami savo pajėgų atitraukimą į šiaurę, 1943–44 žiemą pagerino kelius iš Šiaurės Norvegijos į Suomijos šiaurę, tam naudodami karo belaisvių darbą (daug jų dirbdami žuvo nuo šalčio, nes į nelaisvę pateko Pietų Europoje ir vis dar dėvėjo vasaros uniformą). 1944 06 09 Vokietijos pasitraukimo planas buvo pavadintas operacija Birke.
Po SSRS strateginio Vyborgo–Petrozavodsko puolimo Pietų Suomijoje 1944 06–07 ir Suomijos vadovybės pasikeitimo 1944 08 ši susitarė dėl atskiros taikos su SSRS. Pagal 1944 09 19 Suomijos ir SSRS paliaubų sutartį Suomija privalėjo išvesti iš savo teritorijos vermachto karines pajėgas, kurių daugiausia buvo Laplandijoje (svarbiausia šių pajėgų užduotis buvo apsaugoti vokiečiams strategiškai svarbaus nikelio kasyklas netoli Petsamo).
Vokietijos 20‑ąją kalnų armiją (per 1941 operaciją Barbarossa ji 700 km ruože nuo Oulu upės iki Arkties vandenyno kovojo su sovietų Karelijos frontu) 1944 09 sudarė 214 000 karių, ji turėjo 17 500–26 000 motorinių transporto priemonių. Suomijos sausumos pajėgose Laplandijoje buvo 75 000 žmonių. Generolo Hjalmaro Siilasvuo vadovaujamas 3‑iasis korpusas iki 1944 09 28 pamažu buvo perkeltas iš Vyborgo–Petrozavodsko gynybos į Oulu platumą. 3‑iąjį korpusą sustiprino 15‑asis pėstininkų pulkas ir pasienio jėgerių pulkas.
Pradinė karo fazė
Suomijos pradinis pasyvumas neliko nepastebėtas Sąjungininkų kontrolės komisijos, stebinčios, kaip laikomasi Maskvos paliaubų, nes SSRS grasino okupuoti Suomiją, jei nebus įvykdytos vokiečių išsiuntimo ar nuginklavimo sąlygos. Pirmieji karo veiksmai tarp Suomijos kariuomenės ir vokiečių 20‑osios kalnų armijos įvyko 1944 09 28 rytą: suomių priešakiniai daliniai pareikalavo, kad vokiečiai pasiduotų ir apšaudė mažą jų galinės apsaugos kontingentą 20 km į pietvakarius nuo Pudasjärvi. Vokiečiai pranešė suomiams, kad nėra suinteresuoti kovoti, bet nepasiduos. Kitas incidentas įvyko 09 29 prie tilto per Olhavos upę tarp Kemi ir Oulu. Suomių kariams bandant nukenksminti prie tilto pritvirtintus sprogmenis vokiečiai juos susprogdino, sugriovė tiltą ir nužudė suomių kuopos vadą. 09 30 suomiai bandė apsupti iš flangų vokiečius ties Pudasjärvi, bet didžioji dalis jų pajėgų jau buvo pasitraukusi.
Operacija „Šiaurės pašvaistė”
Mūšiai pasienyje su Švedija, šalia Botnijos įlankos, prasidėjo 1944 09 30 – trys Suomijos transporto laivai išplaukė link Tornio, svarbios transporto jungties tarp dviejų kelių, lygiagrečių Kemi ir Tornio upėms. 10 01 jie išlaipino kariuomenę ir užėmė Tornio uostą bei miestą, bet greitai Suomijos puolimas įstrigo dėl sustiprėjusio vokiečių pasipriešinimo. 10 08 vokiečiai iš Tornio pasitraukė. Tuo tarpu Suomijos kariuomenė sausuma veržėsi iš Oulu link Kemi. 10 07 suomiai puolė Kemi, bandydami apsupti vokiečius. Nors Suomijos pajėgos paėmė kelis šimtus belaisvių, sutrukdyti besitraukiantiems vokiečiams sugriauti tiltus per Kemijoki upę joms nepavyko (nuo pat karo pradžios vokiečiai sistemingai naikino ir minavo kelius bei tiltus). Po pirmųjų karo veiksmų 20‑osios kalnų armijos vadas generolas pulkininkas Lotharas Rendulicas įsakė naikinti Suomijos turtą Laplandijoje. 10 08 vokiečiai bombardavo ir stipriai apgadino Kemi gamyklų teritorijas, 10 09 buvo įsakyta naikinti visus vyriausybinius pastatus, išskyrus ligonines, ir visus priešui galimai naudingus objektus.
Suomijos kariai prie Kemi (1944 10)
Ginkluotės ir karo gamybos ministrui A. Speerui nusprendus, kad Vokietijai nikelio pakanka ir Petsamo laikyti nereikalinga, 1944 10 04 A. Hitleris sutiko su pasiūlymu atitraukti kariuomenę, 10 06 pajėgų atitraukimo planas buvo pavadintas Šiaurės pašvaiste (Nordlicht) – įsakyta greitai organizuoti pasitraukimą už Lyngeno fjordo Norvegijoje. Spaudžiami suomių vokiečiai traukėsi link Rovaniemi miesto. Besiveržiantys Suomijos daliniai bandydavo apeiti vokiečių užnugario sargybinius, tačiau sunaikintas kelių tinklas neleido jiems atsigabenti artilerijos ir kitų sunkiųjų ginklų. Suomių pėstininkams sunkiai braunantis per tankius miškus ir pelkes, motorizuoti vokiečių daliniai greit užimdavo tolesnes pozicijas kelyje.
10 07 Suomijos jėgerių brigada privertė vokiečių 218‑ąjį kalnų pulką kautis Ylimaa mieste (apie 65 km į pietus nuo Rovaniemi). Sunkiosios ginkluotės trūkumas ir nuovargis neleido suomių brigadai išstumti besiginančių vokiečių, kol jie, padarę suomiams didelių nuostolių, 10 09 gavo leidimą pasitraukti. Vokiečiai atmušė suomių bandymus užimti paskutinį nepažeistą tiltą per Kemijoki upę ir 1944 10 16 paliko sudegintą Rovaniemi miestą suomiams (10 14 geležinkelio stotyje užsiliepsnojo šaudmenų prikrautas traukinys ir jam sprogus ugnis išplito po medinius miesto pastatus).
Tankavaaroje (60 km į pietus nuo Ivalo) vos keturi suomių jėgerių brigados batalionai 10 26 nesėkmingai bandė išstumti dvylikos batalionų vokiečių 169‑ąją pėstininkų diviziją, įsitvirtinusią parengtuose įtvirtinimuose. Suomijos pajėgos įsitvirtino tik 11 01, kai vokiečiai pasitraukė į šiaurę. Prie Muonio (200 km į pietryčius nuo gynybinių pozicijų Norvegijoje) 10 26 Vokietijos 6‑oji SS kalnų divizija Nord, sustiprinta Kampfgruppe Esch ir turėdama kiekybinį ir ginkluotės pranašumą, neleido Suomijos 11‑ajai divizijai įgyti persvaros.
Sovietų Karelijos frontas, vadovaujamas K. Mereckovo, pradėjo Petsamo–Kirkeneso puolimą ir 10 07 ėmė stumti 19‑ąjį kalnų korpusą iš SSRS teritorijos palei Arkties pakrantę Norvegijos link ir iki 10 25 užėmė Norvegijos Kirkeneso uostą. 14‑oji armija persekiojo vokiečių karius, besitraukiančius į pietvakarius nuo Petsamo ir Kirkeneso maždaug 50 km į Suomijos teritoriją palei Inario ežerą. 11 05 Ivale SSRS žvalgybos būriai susitiko su Suomijos kariuomene (SSRS kariuomenė iš Ivalo išvyko tik 1945 09).
Karo pabaiga
1944 11 25 vokiečiai greitai pasitraukė iš Šiaurės Rytų Laplandijos prie Karigasniemi. Juos persekiojanti Suomijos jėgerių brigada iki tol buvo beveik demobilizuota: Laplandijos šiaurės vakaruose 11 04 buvo likę tik keturi Suomijos karių batalionai (1945 02 – tik 600 vyrų). 1944 11 pradžioje vokiečiai tęsė pasitraukimą: iš pradžių liko pozicijose Palojoensuu kaime (150 km nuo Norvegijos sienos), 11 26 iš ten persikėlė į įtvirtintą Sturmbocko–Stellungo poziciją palei Lätäseno upę (100 km nuo Norvegijos sienos). Iki 1945 04 27 vermachtas visiškai pasitraukė iš Suomijos, sėkmingai išvedė iš Laplandijos didžiąją dalį daugiau nei 200 000 žm., išgabeno atsargas ir įrangą. Oficiali Suomijos ir Vokietijos taikos sutartis niekada nebuvo pasirašyta, tik 1954 Suomijos vyriausybė oficialiai pažymėjo karo veiksmų baigtį. Aukų šiame kare buvo palyginti nedaug: žuvo 774 suomiai, 262 dingo be žinios, apie 2900 buvo sužeista; vokiečių žuvo apie 1000, 2000 buvo sužeista. 1300 vokiečių karių tapo karo belaisviais ir pagal paliaubų sąlygas buvo perduoti SSRS.
Suomijos kariai iškelia šalies vėliavą ant Suomijos, Švedijos ir Norvegijos sienų susikirtimą žyminčio stulpo (1945 04 27)
H. O. Lunde Finland's War of Choice: The Troubled German–Finnish Alliance in World War II Newbury 2011; Ph. Jowett, B. Snodgrass Finland at War 1939–45 London 2012; V. Nenye, P. Munter, T. Wirtanen, Ch. Birks Finland at War: The Continuation and Lapland Wars 1941–45 Oxford 2016; P. Grooss The Naval War in the Baltic 1939–1945 Barnsley 2017.
1088