Leskieno dsnis (Leskýno dsnis) sieja priegaides su balsių ir dvibalsių trumpėjimu lietuvių kalbos žodžių gale. A. Leskienas 1881 išaiškino, kad akūtinėse galūnėse pirminiai ilgieji balsiai virto trumpaisiais, dvibalsiai uo, ie – balsiais u, i. Akūtiniai balsiai išliko nesutrumpėję tais atvejais, kai jie buvo ne absoliučiame žodžio gale (plg. vns. vard. *maž > mažà, bet *maž + ji > mažóji; vns. įnagininkas *mažúo > mažù, bet *mažúo + juo > mažúoju; esamojo laiko vns. 1 asmuo *kepúo > kepù, bet *kepúo + si > kepúosi; dgs. 1 asmuo *kẽpamḗ > kẽpame, bet *kẽpamḗ + si > kẽpamės). Vėliau Leskieno dėsnis buvo patikslintas: nustatyta, kad jis veikia tik ne mažiau kaip 2 skiemenis turinčiuose žodžiuose. Vienskiemeniuose žodžiuose akūtas (tvirtapradė priegaidė) virto cirkumfleksu (tvirtagale priegaide) ir ilgieji balsiai bei dvibalsiai nesutrumpėjo (plg. *tie > tiẽ, bet tieji; *núo > nuõ, bet núobiros; būsimojo laiko vienaskaitos 3 asmuo *dės > dės, bet dėsiu, dėsi); tik vėliau kai kurių vienskiemenių formų ilgieji galūnės balsiai buvo pakeisti trumpaisiais pagal analogiją (vienaskaitos vard. tõ > tà pagal gerà, baltà; ši > š pagal graž, kart).
2352
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.