Kunigaikščio Levo Danilovičiaus portretas (aliejus, 18 a., dailininkas Luka Dolinskis; Lvovo Vasylio Stefanyko nacionalinės mokslinės bibliotekos Antonovičių meno rūmai)
Lẽvas (Lev), Lẽvas Danlovičius 1226 1300, Haličo-Voluinės kunigaikštystės kunigaikštis (1264–1300). Danieliaus Haličiečio sūnus. Po jo mirties (1264) Haličo-Voluinės kunigaikštystė buvo padalyta Levui ir jo broliui Švarnui. Kerštaudamas dėl to, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vaišelga (Vaišvilkas), pasitraukdamas į vienuolyną, ne jam, o savo sesers vyrui Švarnui perdavė valdyti Lietuvą, apie 1268 pasikvietęs į vaišes, jį nužudė. Po Švarno mirties (1269; kai kurių nuomone, jį irgi nužudė Levas) užvaldė visą Haličo-Voluinės kunigaikštystę, bet ne Lietuvą (jos soste įsitvirtino Traidenis). 1272 perkėlė valstybės sostinę iš mongolų-totorių sugriauto Haličo į Lvovą (šis Danieliaus Haličiečio 1250 įkurtas miestas pavadintas Levo vardu). Levas buvo priklausomas nuo Aukso ordos, dalyvavo mongolų-totorių žygiuose į Lenkiją, Lietuvą ir jotvingių žemes (mongolų–totorių antpuoliai į LDK žemes). Siekė užkariauti gretimas Lenkijos žemes, 1288 su Čekijos karaliumi Vaclovu II nesėkmingai bandė užimti Krokuvą, vėliau buvo Vladislovo I Lokietkos sąjungininkas. Iš Vengrijos atgavo Užkarpatės Rusią.
2271