Kunigaikščio Levo Danilovičiaus portretas (aliejus, 18 a., dailininkas Luka Dolinskis; Lvovo Vasylio Stefanyko nacionalinės mokslinės bibliotekos Antonovičių meno rūmai)
Lẽvas (Lev), Lẽvas Danlovičius 1226 1300, Haličo-Voluinės kunigaikštystės kunigaikštis (1264–1300). Danieliaus Haličiečio sūnus. Po jo mirties (1264) Haličo-Voluinės kunigaikštystė buvo padalyta Levui ir jo broliui Švarnui. Kerštaudamas dėl to, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vaišelga (Vaišvilkas), pasitraukdamas į vienuolyną, ne jam, o savo sesers vyrui Švarnui perdavė valdyti Lietuvą, apie 1268 pasikvietęs į vaišes, jį nužudė. Po Švarno mirties (1269; kai kurių nuomone, jį irgi nužudė Levas) užvaldė visą Haličo-Voluinės kunigaikštystę, bet ne Lietuvą (jos soste įsitvirtino Traidenis). 1272 perkėlė valstybės sostinę iš mongolų-totorių sugriauto Haličo į Lvovą (šis Danieliaus Haličiečio 1250 įkurtas miestas pavadintas Levo vardu). Levas buvo priklausomas nuo Aukso ordos, dalyvavo mongolų-totorių žygiuose į Lenkiją, Lietuvą ir jotvingių žemes (mongolų–totorių antpuoliai į LDK žemes). Siekė užkariauti gretimas Lenkijos žemes, 1288 su Čekijos karaliumi Vaclovu II nesėkmingai bandė užimti Krokuvą, vėliau buvo Vladislovo I Lokietkos sąjungininkas. Iš Vengrijos atgavo Užkarpatės Rusią.
2271
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.