Lietuvõs bitininkỹstė. Bitininkystės raida Lietuvoje skirtina į 2 etapus: drevinę ir avilinę bitininkystę. Ikivalstybiniu laikotarpiu ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje drevine bitininkyste vertėsi laukininkai ir ypač drevininkai. Jie turėjo natūralių ir dirbtinių drevių, jas pasiekdavo kopėčiomis arba kopimo prietaisu geiniu. Drevinė bitininkystė klestėjo 16 a.–17 a. pradžioje, vėliau dėl spartaus miškų kirtimo ėmė nykti. 19 a. ją varžė Rusijos imperijos įstatymai (1804 uždrausta medžiuose kirsti dreves). 19 a. antroje pusėje drevinė bitininkystė dar gyvavo miškingoje Lietuvos pietrytinėje dalyje, nuo 20 a. vidurio – visai išnyko.
16 a. vidurio rašytiniai šaltiniai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mini kelminius avilius. Nuo 19 a. pradžios pradėta iš vokiečių, lenkų ir rusų kalbos versti bitininkystės literatūrą. 19 a. Suvalkijoje ir Žemaitijoje paplito šiaudiniai aviliai. Suvalkijoje jie naudoti iki 20 a. pirmos pusės, o Žemaitijoje – iki 20 a. 6 dešimtmečio. Nuo 19 a. 8 dešimtmečio Lietuvoje plito rėminiai aviliai, t. p. medsukiai. 1927 Lietuvos Respublikoje iš 150 000 bičių šeimų apie 35,0 % buvo laikoma kelminiuose, 1,6 % šiaudiniuose ir 63,4 % – rėminiuose aviliuose.
9 a. aisčių bitininkystės produktą midų mini Wulfstanas. Iki 15 a. laukams (bendruomenėms) priklausę miškai su dreviniais medžiais tapo feodalų nuosavybe. Jų bites prižiūrėjo drevininkai. Valstiečiai už teisę naudotis didžiojo kunigaikščio ir didikų miškų medžiuose gyvenančiomis bitėmis mokėjo medaus ir vaško duokles (pirmoji minima 1387 Jogailos sutartyje su Skirgaila). Dvarų ir valstiečių santykius, duokles, drevinių medžių ir bičių apsaugą reguliavo paprotine teise grįstas Lietuvos Statutas, t. p. dvarų inventoriai, 1557 Žygimanto Augusto įstatymas (Valakų reforma). Iki 16 a. 8 dešimtmečio mokesčius rinkdavo nuo tarnybos, tai skatino bičiulystę. Valakų įstatymas numatė, kad medaus duoklės turi būti renkamos nuo valstiečių naudojamo žemės ploto – valako ar jo dalies. 16 a. antroje pusėje įsigalėjo paprotys imti pusės medaus duokles nuo kiekvienos nuosavos bičių šeimos. Kartais dvarininkai primesdavo bičiulinius santykius valstiečiams, tačiau dažniausiai šie kopinėjo medų dvaro prižiūrimi prievaizdų. 17 a. antroje pusėje–18 a. nuo bičiulinių bičių t. p. buvo imama 1/2 arba 1/3 medaus duoklė.
drevininkas, sėdėdamas geinyje, kopinėja bites (piešinys iš J. Krikščiūno knygos Bitininkystė, 1933)
Iki 17 a. pradžios medus ir vaškas buvo vienos svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eksporto prekių. Pvz., 1500–07 vien iš valdovo dvarų per Lietuvos muitines išvežta daugiau kaip 2500 t vaško. 1605–11 per Klaipėdą išvežta 14 190 l medaus ir 6610 kg vaško. Eksporto prekė buvo ir midus. 18 a. Lietuvos bitininkystės produktų paklausa užsienyje ėmė mažėti, nes medų ėmė keisti cukrus, midų – vaisvyniai, žvakes – žibalas. Nuo 17 a. vidurio iki 19 a. vidurio bitininkų duoklės buvo pakeistos pinigine renta. Duomenų apie bičių šeimų skaičių Lietuvoje yra nuo 19 amžiaus. Kauno gubernijoje 1894 buvo 23 803 bičių šeimos (iš jų 16 % rėminiuose aviliuose); gauta 64,6 t prekinio medaus ir 12,3 t vaško. 1939 (be Klaipėdos kr., su Vilniaus kr.) buvo 207 000 bičių šeimų (iš jų 20 % kelminiuose aviliuose).
20 a. pradžioje prasidėjo organizuota Lietuvos bitininkų veikla. 1915 Vilniuje ir 1919–27 Kretingoje su skyriais visoje Lietuvoje veikė draugija Bitė, 1917–18 Kretingos apskrityje veikė draugija Spiečius. 1927–40 Kaune veikė Lietuvos bitininkų draugija. Apie bitininkystę buvo rašoma žurnaluose Lietuvos bitininkas (1905), Sodyba (1928–31) ir Naujoji sodyba (1938–44).
bičių aviliai pamiškėje
Nuo 1947 buvo steigiami visuomeniniai bitynai (po 1991 privatizuoti). Nuo 1950 bitininkystei vadovavo Respublikinė bitininkystės kontora, 1962–89 – Respublikinis bitininkystės ir sodininkystės trestas. 1959–89 prie Lietuvos sodininkystės draugijos veikė Bitininkystės sekcija. 1963 m. 660 ūkių laikė 18 000, bitininkai mėgėjai – 200 000 bičių šeimų; gauta 1452 t prekinio medaus ir 5,9 t vaško. 1980–91 prie Žemės ūkio ministerijos veikė bitininkystės valdyba. 1989 įkurta Bitininkų sąjunga, 2000 jai priklausė 44 draugijos, veikiančios visoje Lietuvoje. 1983 Stripeikiuose (Ignalinos rajono savivaldybė) atidarytas (įkurtas 1976) Bitininkystės muziejus. 20 a. 8–9 dešimtmetyje bitininkystės plėtrą stabdė intensyvus pesticidų naudojimas, ir dabar tebesunkina nuo 1978 plintanti užkrečiamoji bičių liga varozė. Atkūrus nepriklausomybę (1990) pradėta kurti specializuotus privačius ūkius, turinčius 30–100 ir daugiau bičių šeimų.
1629
Lietuvoje, priėmus Valstiečio ūkio įstatymą (1989), susidarė 3 bitininkų grupės: bitininkai mėgėjai, ūkininkai bitininkai (profesionalai) ir bitininkai, kurie bitininkauja žemės ūkio bendrovėse. Bitininkai mėgėjai dažniausiai prižiūri apie 20 bičių šeimų. Medaus ir kitų produktų jie pasigamina savo šeimos ir artimųjų poreikiams. Ūkininkai bitininkai bites laiko entomofilinių žemės ūkio augalų žiedams apdulkinti, be to, realizavę bičių produktus, gauna papildomų pajamų. 2001 pabaigoje buvo 7 specializuoti versliniai bitynai. Nuo 1996 pradėta plėtoti ekologinės bitininkystės šaka. Mokslinės bitininkystės problemos tiriamos Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute (čia veikė Bitininkystės skyrius; įkurtas 1984), Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje ir Gamtos tyrimų centro Ekologijos institute. Lietuvoje 2018 pradžioje buvo 137 796, 2019 – 197 956 bičių šeimos, 2018 per metus surinkta 4207 t medaus.
bitininkų šventė Rumšiškėse (Lietuvos liaudies buities muziejus, 2006)
962
L: J. Kriščiūnas Bitininkystė Kaunas 1933; Vilnius 41961; J. Straigis Bitininkystė Vilnius 1994; L. Piškinaitė‑Kazlauskienė Bitininkystė Lietuvoje (16 a.–20 a. pirmoji pusė) Vilnius 1995.