Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus karas

Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės vidaũs kãras, karinis konfliktas tarp Sapiegų ir jų priešininkų 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje.

17 a. 9 dešimtmetyje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) įsigalėjo Sapiegų giminė, įtakingiausi didikai buvo broliai – didysis etmonas K. J. Sapiega ir didysis iždininkas B. P. Sapiega. Sapiegų galia kėlė kitų didikų ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Jono Sobieskio nepasitenkinimą. Oponentai reikalavo apriboti LDK ministrų, taigi ir Sapiegų giminės lyderių, galias (Lenkijoje ministrų kompetencijos buvo siauresnės). LDK ir Lenkijos teisių sulyginimas (koekvacija) tapo antisapieginio judėjimo šūkiu, judėjimo dalyvius imta vadinti respublikonais.

Mirus Jonui Sobieskiui (1696 06 17) LDK didikų grupuočių kova tapo vis labiau smurtinė. Maištas kilo ir LDK kariuomenėje, kurios dalies 1696 rudenį Breste paskelbtą konfederaciją K. J. Sapiega gana greitai numalšino (šis epizodas istorikų kartais laikomas vidaus karo pradžia). Per konfederaciją iškilo nauji antisapieginio judėjimo lyderiai – G. A. Oginskis, Mykolas Kazimieras Katilas (lenk. Michał Kazimierz Kociełł), L. K. Pociejus.

Per karaliaus rinkimus (1697 06 26–27) ATR bajorija pasidalino į dvi stovyklas – Saksonijos elektoriaus Frydricho Augusto I (vėliau Augustas II) ir Prancūzijos kandidato, Conti kunigaikščio Liudviko Pranciškaus Burbono šalininkus. Svarbiausius Conti kunigaikščio rėmėjus LDK Sapiegas Saksonijos elektorius ir jo šalininkai ėmė laikyti priešais. 1697 elekciniame seime priimtas Lietuvos ir Lenkijos teisių sulyginimo aktas apribojo LDK ministrų galias. 07 01 Varšuvoje Sapiegų priešininkai pasirašė LDK konfederaciją, įsipareigodami ginti ATR valdovu išrinktą Saksonijos elektorių ir teisių sulyginimo aktą, numatė prireikus organizuoti LDK bajorijos visuotinius šaukimus (tuo vėliau ne kartą pasinaudota). Tikėtina, kad tuo metu t. p. buvo sutarta pavesti G. A. Oginskiui vadovauti LDK kariuomenei, o LDK respublikonų politiniu vadovu numatytas M. K. Katilas.

Augustas II savo priešus (ir Sapiegas) tikėjosi įveikti su Saksonijos kariuomenės pagalba, prireikus padedant ir Rusijos kariuomenei, sutelktai prie LDK sienų. Antisapieginio judėjimo lyderiai kurstė prieš Sapiegas LDK kariuomenę bei bajoriją ir kartu su Rusijos pagalbiniu korpusu ketino visiškai juos sumušti. Augusto II išrinkimo nepripažinusieji paskelbė vadinamąjį rokošą – su juo galima sieti tikrąją Vidaus karo Lietuvoje pradžią. Padėti Conti kunigaikščiui prie Gdansko buvo pasiųstas nedidelis LDK kariuomenės būrys. Saksai jį sumušė ties Sztumu (netoli Gdansko), Gdanske buvo suimtas LDK rūmų maršalka A. P. Sapiega. 1697 11 23 Vilniuje Sapiegoms oficialiai paskelbus, kad teisėtu valdovu pripažįsta Augustą II, Rusijos karinės intervencijos buvo išvengta.

1698 respublikonai bandė perimti vadovavimą LDK kariuomenei. G. A. Oginskiui paklūstančios kariuomenės vėliavos 1698 02 22 Skuode įkūrė LDK kariuomenės konfederaciją. Didžiajam etmonui lojali kariuomenė slopino konfederacijos plitimą, 1698 04 30 prie Žiežmarių užklupo konfederatų dalinius ir dauguma jų vėl pripažino K. J. Sapiegos valdžią. Pirmas didelis mūšis įvyko 1698 07 22 prie Jurbarko, jame G. A. Oginskis (tuomet jau Žemaitijos generalinis seniūnas) patyrė pralaimėjimą.

Tuo metu pavietų ir visos LDK bajorijos visuotinius šaukimus organizavo Vitebsko kaštelionas M. K. Katilas, kuris ėmė tituluotis LDK generaliniu pulkininku. Jo vadovaujamiems respublikonams 1698 pavyko perimti Vyriausiojo Tribunolo Vilniuje kontrolę. Čia 04 15–17 įvyko ir pirmas visos LDK respublikonų suvažiavimas. LDK ėmė klostytis dvivaldystė. Kitas LDK bajorijos visuotinis šaukimas surengtas 1698 rudenį. Respublikonai išžygiavo pasitikti iš karo su turkais grįžtančios LDK kariuomenės. Tarpininkaujant Augusto II atstovams 1698 12 21 netoli Gardino buvo sudarytas susitarimas, kuriuo LDK kariuomenė sumažinta daugiau nei per pusę, M. K. Katilui suteikti įgaliojimai kontroliuoti algų kariuomenei mokėjimą. LDK faktiškai buvo įteisinta dvivaldystė. Po šio susitarimo neilgam įsivyravo santykinė taika. Iki Valkininkų mūšio (1700) respublikonų ir Sapiegų konfliktą karu galima vadinti tik su išlygomis – konfliktas tai įsižiebdavo, tai prigesdavo.

1700 Sapiegos sugebėjo perimti Iždo tribunolo kontrolę. Jų įtaką patvirtino ir rinkimai į 1700 Vyriausiąjį Tribunolą. Rinkimų išvakarėse Vilniuje Sapiegų palyda per nesusipratimą sužeidė kunigaikščius Jonušą Antaną ir Mykolą Servacijų Višnioveckius. Po šio įvykio Višnioveckiai, Oginskiai, M. K. Katilas sutarė mobilizuoti dideles pajėgas kovai su Sapiegomis. Respublikonus neramino ir Sapiegų suartėjimas su karaliumi – 1700 pradėjusiam karą su Švedija Augustui II reikėjo Sapiegų paramos ir jis įgaliojo K. J. Sapiegą pasamdyti 3660 karių korpusą kovai su švedais. Respublikonai čia įžvelgė Sapiegų hegemonijos atkūrimo pavojų.

1700 11 18 įvyko lemiamas vidaus karo Valkininkų mūšis, kuriame Sapiegos patyrė visišką pralaimėjimą. K. J. Sapiega, B. P. Sapiega ir A. P. Sapiega pasitraukė į Vilnių ir toliau, į Kuršą. Mūšio lauke liko pėstininkai, vadovaujami Lietuvos artilerijos generolo M. P. Sapiegos. Gavęs iš Višnioveckių saugumo garantijas šis pasidavė, tačiau vėliau įsiaudrinusių bajorų buvo žiauriai nužudytas.

Nors po Valkininkų mūšio didikų grupuočių kovos Lietuvoje tęsėsi dar ilgai, Sapiegų hegemonija buvo sugriauta. 1700 11 24 bajorija Valkininkuose paskelbė nutarimą, kuriuo iš Sapiegų atėmė pareigybes bei dvarus ir suformavo naują konfederacinio pobūdžio LDK valdžią. Patys respublikonai savo sukurtą politinės vadžios sistemą neretai vadino LDK respublika. Valkininkų nutarimu M. S. Višnioveckis buvo paskelbtas LDK vaivadijų ir pavietų bei kariuomenės generaliniu pulkininku, jam patikėta aukščiausia karinė ir civilinė valdžia, talkino tarėjai. Ryšius su bajorija turėjo užtikrinti Lietuvos respublikonų suvažiavimai (vyko 1701 03 10 Ružanuose, 1701 05 02 ir 07 23 Vilniuje, 1701 10 Gardine). Augustas II respublikonus parėmė tikėdamasis sulaukti pagalbos kovoje su švedais.

Valkininkų nutarimo publikacijos (išspausdinta Vilniuje 1700; Varšuvos nacionalinė biblioteka) antraštinis lapas

1701 LDK rytuose tebevyko Sapiegų šalininkų ir respublikonų susidūrimai. Sapiegų pajėgų atramos centru tapo Senojo Bychavo tvirtovė (os gynėjai pasidavė tik 1702 10 10, kai respublikonų pajėgas sustiprino Rusijos kariniai daliniai); ypač žiauriai buvo numalšintas Sapiegų šalininkų pasipriešinimas Oršos paviete buvusioje Dubrovnoje. Sapiegos užtarimo ieškojo Lenkijoje, tikėjosi, kad ATR Seimas atkurs jų teises, o karalius lieps respublikonams nutraukti Senojo Bychavo puolimą. Palenkėje pas žentą Palenkės vaivadą Steponą Mikalojų Branickį apsistojęs K. J. Sapiega pradėjo formuoti privačią kariuomenę.

1701 viduryje ėmė klostytis prielaidos Sapiegų suartėjimui su Švedija. Kuršo kunigaikštystę užėmę švedai Sapiegoms paprašius apsaugoti jų dvarus Žemaitijoje į šias valdas pasiuntė karius. Augustas II bandė raminti konfliktą Lietuvoje, 1702 01 16 Varšuvoje buvo pasirašytas naujas Lietuvos sutaikymo susitarimas. Nors nesutarta, kad didžiajam etmonui K. J. Sapiegai paklus LDK kariuomenė, B. P. Sapiega atgavo teisę valdyti Lietuvos iždą, o Sapiegoms turėjo būti grąžinti konfiskuoti dvarai. Radikalūs respublikonai, ypač G. A. Oginskis, susitarimą atmetė. Sapiegos prarado viltį atkurti savo teises ir padedant Augustui II.

1702 03 31 Jurbarke K. J. Sapiega, B. P. Sapiega ir A. P. Sapiega susitiko su į Lietuvą įžengusio Švedijos karaliaus Karolio XII atstovais, o netrukus ir su pačiu karaliumi. Sutarus bendrai kovoti su respublikonais ir Augustu II LDK vidaus karas transformavosi, LDK didikų grupuočių kova tapo vienu iš Didžiojo Šiaurės karo, apėmusio ir Lietuvą, bruožų.

–LDK vidaus karas

2071

L: G. Sliesoriūnas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija XVI a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje (1588–1733 metais) / Lietuvos istorija t. 6 2015 Vilnius.