liuizitas

liuiztas (angl. lewisite – pagal išradėjo Winfordo Lee Lewiso pavardę), 2‑chloretenildichlorarsnas, C₂H₂AsCl₃, kovinė nuodingoji medžiaga. Bespalvis, bekvapis (techninis liuizitas pelargonijos lapų kvapo, tamsiai rudas) skystis. Molekulinė masė 207,29. Trans‑izomero lydymosi temperatūra –2,4 °C, virimo temperatūra 196,6 °C, tankis 1879,3 kg/m³, lūžio rodiklis 1,6076. Gerai tirpsta organiniuose tirpikliuose, blogai – vandenyje. Lengvai hidrolizuojasi sudarydamas ypač nuodingą β‑chlorvinilarsino oksidą. Hidroksidų vandeniniai tirpalai liuizitą ardo, pvz., trans‑izomeras skyla: ClCH=CHAsCl₂ + 6NaOH → CH≡CH + Na₃AsO₃ + 3NaCl + 3H₂O. Reaguodamas su oksidatoriais, pvz., šarminiais ir šarminių žemių metalų hipochloritais, virsta β‑chlorvinilarsenato rūgštimi. Liuizitas reaguoja su merkaptanais, pvz., su 2,3‑dimerkaptopropanoliu. Gaunamas arseno (III) chloridui AsCl₃ reaguojant su acetilenu (katalizatorius Lewiso rūgštys).

Nuodingas. Veikia visą organizmą, neturi slaptojo laikotarpio. Nudegina odą, liuizito garai žeidžia akis ir kvėpavimo takus. Sąlyginė mirtinoji dozė įkvėpus – 1,2 mg·min/l, pro odą – 20 mg/kg, pro virškinamąjį traktą – 5–10 mg/kg. Priešnuodis – 2,3‑dimerkaptopropanolis. Apsauga – dujokaukė ir odos apsaugos priemonės.

Pagamintas 1917.

645