Lòndono sutarts, daugiašalė sutartis, sudaryta 1839 04 19 Londone. 1830–31 tarptautinės Londono konferencijos, kurioje buvo siekiama išspręsti Nyderlandų ir Belgijos konfliktą, ir 1838–39 tarptautinės Londono konferencijos (joje siekta išlaikyti Europos valstybių politinį stabilumą) rezultatas.
Sutartį pasirašė Austrija, Belgija, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Prancūzija, Rusija ir Vokietijos konfederacija. Sutartimi Nyderlandų karalystės pietinės provincijos, faktiškai nepriklausomos nuo 1830 (Belgijos revoliucija), oficialiai tapo Belgijos karalyste, o Limburgo provincija buvo padalyta į Nyderlandų ir Belgijos dalis. Belgija įsipareigojo nuolat būti neutrali valstybė (1914 po Vokietijos invazijos neutraliteto atsisakė). Sutartis padalijo Liuksemburgo Didžiąją Kunigaikštystę: ji prarado du trečdalius savo teritorijos, iš kurios buvo sudaryta Belgijos karalystės Liuksemburgo provincija. Sutartimi Belgijai garantuota tranzito teisė – geležinkeliu arba kanalu per Nyderlandų teritoriją pasiekti Vokietijos pramoninį regioną Ruhrą (2005 ši teisė dar kartą patvirtinta).
Londono sutartis vertinama kaip Europos tarptautinės teisės pagrindas.