madrigãlas (it. madrigale < lot. matricale – daina gimtąja kalba), poezijos žanras, trumpas meilės tematikos intymaus, žaismingo turinio eilėraštis, paplitęs Renesanso epochoje. Atsirado 14 a. Italijoje. Iš pradžių madrigalas dažniausiai buvo pastoralinio pobūdžio, sudarytas iš tercinomis sugrupuotų 6 ar 9 eilučių (2 arba 3 tarpusavyje rimuotų trieilių) arba astrofinis. Eilėraštyje dažniausiai kreipiamasi į moterį, jai sakomos rafinuotos ir sąmojingos hiperbolizuotos pagyros, supintos su pastoraliniais ir mitiniai motyvais. Vėliau turinys ir forma įvairėjo, 16 a. madrigalą sudarė nuo 5 iki 14 eilučių strofa, eilutėje buvo 7 arba 11 skiemenų, paskutinės 2 eilutės ritmingai užbaigdavo eilėraštį. Žymiausi 14–16 a. madrigalų kūrėjai – F. Petrarca, G. Boccaccio, J. Sannazaro, P. Bembo, L. Ariosto, T. Tasso, G. B. Guarini. 19 a. madrigalų parašė G. Carducci, G. D’Annunzio, J. W. Goethe, K. A. G. M. von Platenas, A. Puškinas, M. Lermontovas.
2271
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.