Maláizijos literatūrà. Skiriama trijų grupių – malajiečių, kinų ir indų – literatūra. Rašoma malajiečių, tamilų, kinų, anglų kalbomis. Malajiečių kalba sukurta klasikinė malajiečių literatūra (19 amžiaus pabaiga–20 amžiaus pradžia), ji apima malajiečių ir kitų Indonezijos, Malaizijos ir Pietų Tailando (Malakos pusiasalio), Sumatros salos gyventojų literatūrą (dar Indonezijos literatūra). Malaizijos literatūrai įtakos turėjo europiečiai (portugalai, vokiečiai, anglai).
Senoji literatūra
Gausi ir įvairi malajiečių tautosaka (mįslės, pajuokavimai, užkalbėjimai, pasakojimai). Pagrindiniai suliteratūrinti tautosakos žanrai – syair (baladė), eilėraštis pantun (antras posmas pirmąjį atliepia pagal skambesį), gurindam (ritminės prozos rūšis). Pirmieji žinomi rašytiniai šaltiniai siekia 7 amžių. 7–12 amžiuje literatūrinė kalba buvo senoji malajiečių kalba ir sanskritas, bet išlikę šaltiniai (apie 14–15 amžių) perrašyti arabiškosiomis raidėmis ir paveikti islamo bei javiečių kultūros. Didžioji dalis literatūros anoniminė, daugiausia išlikę rankraščių iš 16 amžiaus. Literatūrinį palikimą sudaro įvairios kronikos, metraščiai, epų ir romanų vertimai iš indų (8–16 amžius) ir islamo (14 amžius) literatūros, įstatymų raštai, musulmonų religinių raštų rinkiniai. Apie 14 amžių parašyti pirmieji istorijos veikalai apie Pasei kunigaikštystę (Šiaurės Sumatra). Nuo 15 amžiaus literatūra daugiausia plėtojosi Malakos sultonate (vienas žymiausių literatūrinių veikalų – 16 amžiaus Malaizijos metraštis Sejarah Melayu apie Malakos sultonatą), jam nuo portugalų antpuolių žlugus (1511 metais) – Johore ir Acehe (Šiaurės Sumatra), nuo 19 amžiaus – Penjengato sultonate (Riau salynas). 15–18 amžiuje buvo populiarus riterių romanui artimas istorinis romanas (chikajat), kronika genealogija (sedjarah). Vienas žymiausių rašytojų – sufistų mistikas iš Sumatros Hamzahas Pansuri (m. 1590). Klasikinė literatūra susiformavo atsiradus spausdintam raštui. Pradininkas – malajiečių kalba rašęs Abdullahas bin Abdulkadiras Munshi (1796–1854), jis sukūrė pirmąją Malaizijoje spausdinimo mašiną ir išleido autobiografinius kelionių užrašus Apysaka apie Abdulą (1848).
Modernioji literatūra
Literatūrą malajiečių kalba 20 amžiaus pradžioje veikė šviečiamąsias idėjas skleidžianti islamo reformacijos ideologų (al Afghani, Abduh Muchammado) publicistika. Išpopuliarėjo poezija, apsakymai, esė, egiptiečių romanų perdirbiniai (20 amžiaus pradžioje egiptiečių rašytojo D. Zeidano ir kitų romanų perpasakojimų parašė Ahmadas bin Ismailas, 1899–1969, Syedas Sheikhas al-Hadi, 1867–1934). Suklestėjo didaktinė literatūra (Ahmadas bin Hajis Muhamadas Rashidas Talu, 1889–1939, A. Bahtiaras, 1902–61, Harunas Aminurrashidas, 1907–86). 20 amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Malaizijos literatūrai turėjo įtakos naujoji Indonezijos literatūra, susijusi su nacionalinio išsivadavimo idėjomis (A. Samadas bin Ahmadas, 1913–99, A. Bahtiaras ir kiti). Malaiziją okupavus Japonijai 1941–45 literatūroje įsivyravo antikolonijinės temos ir motyvai. 1945–57 daugiausia kurti eilėraščiai ir pasakojimai, atspindintys tautos socialines problemas. Nuo 1948 literatūros centru tapo Singapūras. 1950 jaunieji poetai ir prozininkai (S. N. Usmanas Awangas, g. 1928, A. Samadas Ismailas, g. 1925, Kamaluddinas Muhamadas, slapyvardis K. Masas, 1922–92, ir kiti) Singapūre subūrė literatūrinį sambūrį 50 karta, kuri iškėlė šūkį menas visuomenei. Vėliau prie jų prisidėjo Shahnonas Ahmadas (g. 1933, satyrikas, romanistas), A. Samadas Saidas (g. 1935), Hasanas Ibrahimas (g. 1938), jie kėlė socialines problemas ir žadino patriotizmą. Vyresnioji karta tebekūrė didaktinius romanus istorinėmis temomis. Žymesni poetai: S. N. Masuras (g. 1927), S. N. Usmanas Awangas, Kasimas Ahmadas (g. 1933), Latiffas Mohidinas (g. 1941). Kvala Lumpūre leidžiamas literatūros žurnalas Dewan Sastra (nuo 1971).
Literatūra kitomis kalbomis
20 amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pradėjo formuotis literatūra tamilų kalba. Buvo rašomi eilėraščiai ir pjesės tradiciniais indiškais siužetais. Malaizijoje leidžiama keletas anglų kalbos (Commentary) ir dvikalbių žurnalų (Tenggara). Wangas Gungwu (g. 1930) kūryboje vartojo sintetinę kalbą, sudarytą iš anglų, malajiečių ir kinų kalbų (engmalchin), bet ji neprigijo. Po II pasaulinio karo spaudoje diskutuota, kokia kalba rašyti literatūros kūrinius, kokiems skaitytojams juos skirti, prie diskusijų prisidėjo ir 1956 Malaizijoje įkurtas Literatūros ir kalbos institutas (Dewan Bahasa dan Pustaka). Septintajame dešimtmetyje anglų kalba daugiausia buvo rašoma poezija. Literatūros centras tuo metu buvo Malaizijai priklausančiame Singapūre (žymiausi rašytojai – Kirpalas Singhas, 1894–1974, Ee Tiang Hongas, 1933–90, Wong Phui Namas, g. 1935, E. N. Thumboo, g. 1933, A. Yapas, 1943–2006, R. Yeo, g. 1940, O. Teong Heanas, g. 1935, Ch. Nairas, g. 1945, Lee Tzu Pheng, g. 1946, Muhammadas Haji Sallehas, g. 1942), dabartinėje Malaizijos teritorijoje kūryba anglų kalba išpopuliarėjo devintajame dešimtmetyje (L. Fernando, 1926–2008, Kuo Pao Kunas, g. 1939, K. S. Maniamas, g. 1942, Kee Thuan Chye, g. 1954, ir kiti).
Malaizijos konstitucinė santvarka
Malaizijos partijos ir profsąjungos