Mánčiagirės skadžiai, atodangų grupė Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, Marcinkonių seniūnijoje, Ūlos slėnyje tarp Zervynų ir Mančiagirės kaimų. Yra Dzūkijos nacionalinio parko Ūlos kraštovaizdžio draustinyje, Mančiagirės miške; viena gražiausių upės atkarpų. Geomorfologinis gamtos paveldo objektas ir gamtos paminklas (nuo 2000). Plotas 18,5 hektaro.
Mančiagirės skardžiai
1850 m ilgio upės ruožo abiejuose krantuose yra 9 smėlėtos atodangos. Ši atkarpa labai vingiuota, slėnis siauras, vietomis primena kanjoną. Šlaitai aukšti, statūs (nuolydis iki 34 °), kai kur apaugę medžiais. Kairiajame krante, labiausiai į vakarus nutolusiame upės vingyje susidariusio didžiausio skardžio aukštis nuo vandens lygio iki viršutinės briaunos 28 metrai. Mančiagirės skardžiai susiformavo upei kertant žemyninių kopų masyvą (supustytas pasibaigus ledynmečiui). Lengvai ardomuose smėlynuose išgraužtame slėnyje vyksta aktyvūs eroziniai (intensyvi dugninė, vingiuose – šoninė erozija) ir gravitaciniai procesai; nuolat byra smėlis, virsta medžiai. Nuo Mančiagirės kaimo skardžių link veda pėsčiųjų takas (žiedinis; ilgis apie 9 km). Aukščiausio skardžio viršuje įrengta apžvalgos aikštelė. Yra metalinis tiltas per upę. Vandens turizmas.
Mančiagirės skardžiai saugomi nuo 1997. Juos tyrė ir aprašė geografas Gintautas Kibirkštis (2010).