mariològija (Marija + gr. logos – mokslas), katalikų dogminės teologijos disciplina, nagrinėjanti Švč. Mergelės Marijos asmenį ir misiją. Mariologijos terminas katalikų teologijoje pradėtas vartoti 1602. Mariologija glaudžiai susijusi su kristologija, soteriologija ir ekleziologija. Mariologijoje taikomi 5 metodiniai principai: Švč. Mergelės Marijos išskirtinumas išganymo istorijoje; Dievo jai suteiktos ypatingos privilegijos; Švč. Mergelei Marijai Dievas suteikęs visa, ką yra suteikęs visiems šventiesiems; ką Jėzus Kristus turėjo, tam tikra prasme tą turėjo ir Švč. Mergelė Marija; tuo ji labai panaši ir susijusi su savo Sūnumi ir su visais jo darbais.
Naujajame Testamente apie Švč. Mergelės Marijos reikšmę pasakojama nedaug, beveik nėra apie ją istorinių žinių. Mariologija ėmė formuotis plintant Švč. Mergelės Marijos kultui. Mariologijos pagrindas yra Švč. Mergelės Marijos dieviškoji motinystė. 4–5 a. dogminiai kristologiniai ginčai lėmė mariologijos raidą, Nestorijus ir jo šalininkai (nestorijonai) nepripažino žmogiškojo ir dieviškojo pradų vienybės Jėzuje ir nesutiko, kad Marija būtų vadinama Dievo Motina, teigė ją esant Kristaus Gimdytoja (gr. Christotokos). Šv. Kirilui Aleksandriečiui vadovaujant Efeso susirinkimas (431) atmetė Nestorijaus mokymą ir paskelbė, kad ji yra Dievo Gimdytoja (gr. Theotokos), nes pagimdė Jėzų Kristų, kuris yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus.
Nuo krikščionybės pradžios Švč. Mergelei Marijai teikiama didžiausia pagarba (gr. hyperduleia), ji gerbiama labiau už šventuosius. Seniausia užrašyta malda Švč. Mergelei Marijai yra Tavo apgynimo šaukiamės (Sub tuum praesidium 3–4 a.), jos garbei imta dedikuoti bažnyčias (didžiausia – Didžioji Švč. Mergelės Marijos Romoje), atsirado Švč. Mergelei Marijai skirtų švenčių, pirmiausia imta švęsti Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į dangų (Žolinė).
Pirmųjų krikščionybės amžių žymiausi mariologijos kūrėjai buvo šventieji Irenėjas Lionietis (Marijos vaidmuo išganymo istorijoje, Mariją tapatino su naująja Ieva, Marijos klusnumą priešino Ievos neklusnumui; ilgainiui ši samprata tapo Bažnyčios mokymo apie Mariją pagrindu), Ambraziejus (Marijos amžinoji mergystė ir jos dieviškoji motinystė), Jeronimas (Marijos amžinoji mergystė), Augustinas (Marija – visuomet Mergelė), Kirilas Aleksandrietis (Marija – Dievo Motina). Popiežiai Damazas I (366–384), Siricijus (384–399) ir Leonas I Didysis plėtojo Marijos dieviškosios motinystės doktriną, gynė ją nuo monofizitų, kurie neigė Jėzaus Kristaus žmogiškąją prigimtį. Popiežius Sergijus I (687–701) ypač skatino Marijos kultą. Jis itin išplito viduriniais amžiais. Iki 12 a. liturgijoje sukurta antifona Sveika, jūrų žvaigžde (Ave Maris stella, 7 a.), himnas Sveika, Karaliene (Salve Regina, 10–11 a.), Rosvita Gandersheimietė parašė Marijos gyvenimo aprašus (10 a.).
Šventieji Tomas Akvinietis, Bernardas Klervietis, Bonaventūras, t.p. ir Jonas Dunsas Škotas plėtojo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo doktriną, kurioje teigiama, kad išrinkdamas tapti Dievo Motina Dievas apsaugojo Mariją nuo bet kokios asmeninės nuodėmės; ši doktrina patvirtinta Bazelio susirinkime (1439). 1476 popiežius Sikstas IV paskelbė oficialia Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę (švenčiama nuo 8 a.), 1708 popiežius Klemensas XI ją paskelbė privaloma. 16 a. reformacija atmetė Švč. Mergelės Marijos tarpininkavimą tarp Dievo ir žmonių, tvirtino, kad vienintelis tarpininkas yra Jėzus Kristus (1 Tim 2, 5–6). Katalikų Bažnyčia pabrėžtinai praktikavo pamaldumą Švč. Mergelei Marijai, šv. Liudvikas Marija Grinjonas Montfortietis (1673–1716), šv. Alfonsas Marija Liguoris (1696–1787) plėtojo Švč. Mergelės Marijos kaip tarpininkės tarp Dievo ir žmonių doktriną.
Mariologija kaip mokslas suklestėjo 19–20 a., prasidėjus gausiems Švč. Mergelės Marijos apsireiškimams ir 1854 paskelbus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Buvo skelbiamos Dievo Motinos privilegijos, sparčiai besiplečiant Marijos garbinimui, jai imta pašvęsti ir aukoti tautas (1984 Rusiją popiežius Jonas Paulius II paaukojo Nekaltajai Marijos Širdžiai) ir net visą pasaulį (Nekaltajai Marijos Širdžiai, Pijus XII 1942, Jonas Paulius II 1982 Fátimoje ir 1984 Romoje). Popiežiai pradėjo skelbti Marijos metus (Pijus XII 1954, Jonas Paulius II 1987). Popiežius Pijus XII Marijos metus siejo su Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir jos Ėmimo į dangų dogmomis, Jonas Paulius II pabrėžė išskirtinį Dievo Motinos dalyvavimą Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje. Vatikano II susirinkimas (1962–65), išlaikydamas doktrinos apie Švč. Mergelę Mariją tęstinumą, naujai suformulavo mariologijos pagrindus. Enciklikoje Lumen gentium (1964) dar kartą patvirtintas mokymas apie Marijos, Dievo Motinos, vaidmenį Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje, pabrėžtas jos tarpininkavimas. Mariologija labiau negu kada nors pagrįsta Biblija, naudojami tik tie bibliniai tekstai, kurie padeda geriau suprasti Dievo planą. Buvo kritiškai atrinktos Bažnyčios tėvų mariologinės mintys. Naujoji mariologija pateikiama atsižvelgiant į naują ekleziologinę perspektyvą, naujai parodomas Švč. Mergelės Marijos ir Bažnyčios ryšys. Naujausiais laikais bandoma mariologijos ir Švč. Mergelės Marijos kultą įtraukti į Evangelijos visumą. Mariologija plėtojama popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje Christi Matri (1966), apaštališkuosiuose laiškuose Signum magnum (1967) ir Marialis cultus (1974), Jono Pauliaus II enciklikoje Redemptoris Mater (1987) ir apaštališkajame laiške Rosarium Virginis Mariae (2002).
Katalikų Bažnyčioje iš viso paskelbtos 4 mariologinės dogmos: Švč. Mergelės Marijos, visuomet Mergelės, dogma (Nikėjos susirinkimas, 325, Konstantinopolio II susirinkimas, 553–554): Marija buvo nekalta mergelė prieš gimdymą, gimdydama ir pagimdžiusi išliko amžinai mergelė; Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos dogma (Efeso susirinkimas, 431, šventė – sausio 1 d.): Marija yra tikroji Jėzaus Motina – ir kaip žmogaus, ir kaip Dievo. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma (Pijus IX, 1854, bulė Ineffabilis Deus, šventė – gruodžio 8 d.): Marija nuo prasidėjimo akimirkos ypatinga Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir jos nepaliesta. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogma (Pijus XII, 1950, dekretas Munificentissimus Deus, šventė – rugpjūčio 15 d.): Marija, baigusi šios žemės kelionę, su kūnu ir siela buvo paimta į dangų. Mariologija nagrinėja ir kitas su Marija susijusias temas: Atpirkėjo Pagalbininkė (lot. Corredemptrix), Tarpininkė (lot. Mediatrix), visų žmonių Motina, Bažnyčios Motina, Gailestingoji Motina, Marija Nekaltosios Širdies, Krikščionių Pagalba, Palaimintoji Motina ir kita.
Didelę reikšmę įgavo Marijai skirti kongresai (nuo 1900), virtę gausiomis mariologinėmis studijomis ir mariologiniais kongresais (nuo 1950). Nuo 1950 Pijaus XII iniciatyva Romoje pradėti steigti mariologijos studijų centrai; svarbiausi: Academia Mariana Salesiana, Centro Mariano Montfortano, Marianum (jame nuo 1976 kas 2 metai rengiamos tarptautinės konferencijos, teikiami mariologijos srities magistro ir daktaro mokslo laipsniai; visi 1950), Collegamento Mariano Nazionale (1958, rengia piligrimines keliones į Marijos šventoves ir mariologijos studijas kunigams).
L: S. C. Napiórkowski Spór o Matkę: Mariologia jako problem ekumeniczny Lublin 1988, Matka i Nauczycielka: Mariologia Soboru Watikańskiego II Niepokalanów 1992; Maryja w Tajemnycy Chrystusa Niepokalanów 1997.
2245