Marsilio Ficino

Ficino Marsilio (Marsilijus Fičnas) 1433 10 19Figline Valdarno (prie Florencijos) 1499 10 01Careggi (prie Florencijos), italų filosofas, humanistas.

Florencijoje, Pisoje, Bolonijoje studijavo mediciną, klasikines kalbas, retoriką. 1473 įšventintas kunigu. 1459–94 vadovavo Platono akademijai Florencijoje.

Veikaluose siejo platonizmo ir krikščionybės idėjas. Pabrėžė žmogaus, kaip dvasinės būtybės, paskirtį. Žmogus esąs ypatingas, nes jam dovanota laisva valia ir gebėjimas pažinti. Teigė, kad protas išlaisvina sielą iš kūniškumo. Pasaulio sukūrimas nesąs vienkartinis aktas, jis vyksta nuolat. Palaikė biblinio humanizmo idėjas. Plėtojo meilės teoriją. Meilę kitam žmogui suprato kaip pasiruošimą Dievo meilei, kuri yra tikrasis tikslas ir tikrasis žmogaus troškimas. M. Ficino tvirtino, kad tikra meilė ar draugystė yra visada abipusė. Tikras dviejų žmonių ryšys esą pagrįstas prigimtine meile Dievui. Nors krikščionybę laikė tobuliausia iš religijų, pripažino ir kitų religijų reikšmę, nes kitos religijos neva netiesiogiai susijusios su vieninteliu Dievu. Teigė, kad tikroji religija (krikščionybė) ir tikroji filosofija (platonizmas) iš esmės neprieštarauja viena kitai ir yra tarpusavyje lygiavertės. Platoniškos filosofijos uždavinys yra patvirtinti ir palaikyti krikščionišką tikėjimą bei autoritetą – tie, kurie nesivadovauja tikėjimu, gali būti atversti į tiesą per protą ir tobuliausią filosofiją.

Svarbiausi veikalai

Veikalai: Krikščioniškoji religija (De Christiana Religione 1474), Sielos nemirtingumas Platono teologijoje (Theologia Platonica de immortalitate animae 2 tomai 1482), Apie trejopą gyvenimą (De triplici vita 1489), Plotino eneados (Plotini Enneades 1492), Platono komentarai (Commentaria in Platonem 1496), Platono „Puotos“ komentarai (Commentaire sur le Banquet de Platon, išspausdinta 1956). 1463–77 į lotynų kalbą išvertė Platono veikalus (pirmasis pradėjo versti jo kūrinius į vieną Vakarų Europos kalbų). Vertė ir komentavo Plotiną, Dionisiją Areopagitą.

Marsilio Ficino