máurų stlius, neomáurų stlius, arabų meno ir maurų meno stilizacija, kurioje derinami ir kitų Rytų kraštų (Indijos, Kinijos, Turkijos) meno motyvai. 18 a. antroje pusėje–19 a. pabaigoje plito Europoje. Statyta rezidencijos (Vilhelmo I vila Stuttgarte, 1864, architektas L. von Zanthas, Trocadéro rūmai Paryžiuje, 1878, nugriauti 1936, architektai G. Davioud ir J. Bourdais, Leightonų rūmų Arabiškoji salė Londone, 1879, architektas G. Aitchisonas), sakraliniai pastatai, daugiausia sinagogos (sinagoga Leipcige, 1854, architektas O. Simonsonas). Maurų stilius taikytas stočių, kavinių, restoranų, vilų architektūroje, jo elementais puošti gyvenamieji namai, bažnyčios. Keramikoje plito liustru dekoruoti unikalūs (J. T. Decko Paryžiuje, W. De Morgano Didžiojoje Britanijoje) ir masinės gamybos (keramikos fabriko Minton Didžiojoje Britanijoje, Ulysse Cantagalli Italijoje, Zsolnay Vengrijoje) indai. Maurų stiliaus raštais buvo dekoruojami audiniai, jo formas imitavo garsios dizaino bendrovės (Liberty & Co Londone, S. Bingo Paryžiuje).
Pradėjo plisti 18 a. antroje pusėje Didžiojoje Britanijoje. 19 a. pradžioje išleista maurų dailės ir architektūros studijų: J. C. Murphy Ispanijos arabų palikimas (Arabian Antiquities of Spain 1815), O. Joneso Ornamento gramatika (Grammar of Ornament 1856). Po Napoleono ekspedicijos į Egiptą (19 a. pradžia) maurų stilius įsigalėjo Europoje kaip romantizmo plėtros ir egzotiškų kultūrų atgimimo apraiška. Sumenko 19 a. pabaigoje. Lietuvoje reiškėsi 19 a.–20 a. pradžioje istorizmo mūrinėje ir medinių namų architektūroje, taikomosios dailės dirbiniuose.
L: M. Danby Moorish Style London 1995.
2972