medrèsė (arab. madrasa < darasa – mokytis), musulmonų mokyklos pastatų kompleksas. Medresę sudaro pastatų ansamblis (mečetė arba maldų salė, auditorija, biblioteka, mokinių gyvenamieji kambariai, suplanuoti dviejuose aukštuose), kuris turi vidinį atvirą stačiakampį, arkadomis apjuostą kiemą su baseinu. Architektūrai būdinga islamo architektūroje vyraujantys dekoro motyvai.
Manoma, pirmųjų medresių (Bagdade, Mosule, Herate, Merve, Nišapūre) įkūrėjas buvo seldžiukų viziris N. al Mulkas (m. 1092), o jų architektūrai įtakos turėjo Centrinės Azijos budistų vienuolynų ir dabartinėje Afganistano teritorijoje statytų gyvenamųjų namų architektūra. Iš pradžių statyta prie mečetės, buvo skirta mokyti Korano ir arabų kalbos, vėliau tapo savarankiška mokykla, kurioje buvo dėstomi ir pasaulietiniai dalykai (teisė). 11–13 a. medresės imtos statyti Mesopotamijoje, Sirijoje, Palestinoje, valdant Chafsidų dinastijai (1228–1574) – Šiaurės Afrikoje. Žymesnės medresės: al Nizamija Bagdade (11 a.), Ben Jusufo Marrakeše (14 a. vid.), Bu Inanija Fese (1355), Hasano Kaire (1362), Ulugbeko Samarkande (1420), Ghijathija Chargirde (1445; Iranas), Masdžid i Šah Isfahane (17 a.).
2271