medžiokliniai šautuvai
medžiōkliniai giñklai, įrankiai ir priemonės gyvūnams medžioti. Akmens amžiuje tai buvo kirvis, kuoka (akmeniniai), kiek vėliau – ietis, lankas ir strėlės su akmeniniais arba kauliniais antgaliais, medžioklinis peilis, durklas (žalvariniai). 1 a. pradžioje buvo naudojami geležiniai kirviai, peiliai, ietys ir strėlės su geležiniais antgaliais. 13 a. sukuriamas arbaletas. Pagal pažeidimo principą medžiokliniai ginklai skirstomi į smogiamuosius (lazda, kuoka, vėzdas, buožė; jų kaunamoji dalis – buka, žeidžia traiškydama), duriamuosius (ietis; kaunamoji dalis – duriantis antgalis arba geležtė), kertamuosius (kirvis; kaunamoji dalis – ašmenys), kaustomuosius (lasas; kovos tinklas – gyvūno kūnas sukaustomas apvejant lanksčiomis ginklo dalimis). Mišriojo veikimo ginklai veikia keliais žeidimo būdais. Kai kurių rūšių ginklais galimi keli kovimo būdai.
Pagal veikimo nuotolį yra kirstynių ir svaidomieji ginklai (sviedžiami tiesiogiai į taikinį ir kovimo metu skriedami smogia), pvz., svaidomasis peilis. Išradus paraką atsirado parakiniai medžiokliniai šautuvai, medžiokliniai karabinai, pistoletai, revolveriai. Medžiokliniai šautuvai skirstomi į lygiavamzdžius, graižtvinius ir mišriuosius. Turi 1–4, 12 ar 16 mm kalibro vamzdžius. Būna vienas vamzdis graižtvinis, kiti negraižtviniai arba visi vamzdžiai graižtviniai, arba visi negraižtviniai. Dvivamzdžio medžioklinio šautuvo vamzdžiai įtaisomi vienas šalia kito arba vienas ant kito, trivamzdžio – vienas viršuje, du apačioje. Medžiokliniai šautuvai būna atlaužiamieji ir neatlaužiamieji. Trivamzdžių atlaužiamųjų medžioklinių šautuvų viršutinis vamzdis paprastai negraižtvinis, apatiniai – graižtviniai. Vienvamzdžių neatlaužiamųjų medžioklinių šautuvų spyna panaši į karinių šautuvų spyną. Tūtelės po šūvio iš medžioklinio šautuvo išstumiamos atidaromąja spyna, suslėgtomis parako dujomis, išimamos atlaužus šautuvą arba nuo atatrankos iškrinta pačios. Pusiau automatiniuose medžiokliniuose šautuvuose šoviniai dedami į šovinių dėtuvę, šūvio metu šovinio tūtelė išmetama automatiškai ir tuo pat metu į šovinio lizdą įstumiamas naujas šovinys. Senoviniai medžiokliniai šautuvai buvo užtaisomi pro vamzdžio laibgalį: į vamzdį įpildavo parako, šratų, granulinių kulkų arba įdėdavo kulką ir tvirtai užkimšdavo kamščiu. Tokie šautuvai turėjo užraktą su padegamuoju vamzdeliu, į kurį įpildavo parako ir uždegdavo. Jiems užtaisyti reikėjo daug laiko. Užtaisymo trukmei sumažinti imta naudoti atlaužiamuosius iš drūtgalio užtaisomus ir neatlaužiamuosius spyna užtaisomus.