Mėguva

Mguva (lot., vok. Megowe), pietų kuršių istorinė žemė. Buvo į šiaurę nuo Klaipėdos. Vakarinė riba ėjo nuo Kartenos, rytinė – nuo Kretingos, pietinė – pro Lacyčius (15 km į šiaurę nuo Kretingalės), šiaurinė riba beveik siekė Įpiltį. Mėguvai priklausė Šventoji, Palanga, Kretinga. Pirmąkart paminėta 1252 Livonijos ordino magistro Andreaso von Stirlando ir Kuršo vyskupo Heinricho sutartyje dėl Klaipėdos pilies (Memelburgo) ir miesto statymo: Livonijos ordinas ją perleido Kuršo vyskupijai. Veikiausiai nei ordinas, nei vyskupas Mėguvos nevaldė (ar valdė tik dalį): Klaipėdos vokiečių įgula viskuo buvo aprūpinama iš Livonijos, vėliau iš Karaliaučiaus; be to, žinoma, kad 1263 nei Livonijos ordinas, nei vyskupas nevaldė Įpilties ir Kretingos pilių. 13 a. antroje pusėje Mėguva Prūsijos kryžiuočių buvo nuniokota, iš dalies virto dykra. Nuo tada ar 14 a. valdė žemaičiai.

baltai 11–12 a.

Mėguvos priklausomybė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei patvirtinta Melno taika (1422); žemė buvo prijungta prie Žemaitijos seniūnijos (tik Kretingalės apylinkės liko Vokiečių ordinui). 16 a. buvusios Mėguvos teritorijoje buvo Kretingos ir Palangos apskritys.

683

1362