melòdika (gr. melōdikos – dainingas, melodingas), balso pakėlimo ar nuleidimo (žemų ir aukštų tonų) poetinėje kalboje kaita ir slinktis, priklausoma nuo eilėraščio kalbos sandaros. Turi įtakos eilėraščio skambumui, muzikalumui, perteikia poetines emocijas ir išgyvenimus, motyvuoja kitas garsinės raiškos priemones. Melodikos terminą rusų eilėdaroje įtvirtino B. Eichenbaumas (knyga Rusų lyrinio eilėraščio melodika / Melodika russkogo liričeskogo sticha 1922). Retais atvejais melodika griežtai kanonizuota (pvz., kinų poezijoje), bet dažniausiai laisva ir padeda kurti eilėraščio prasmę. Lietuvių eilėdaroje melodika labiausiai susijusi su priegaidėmis. Melodika realizuojama deklamuojant eilėraštį.
2271
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.