metropòlija (gr. mētropolis < mēter – motina + polis – miestas), katalikų ir stačiatikių bažnytinė provincija, valdoma metropolito.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje stačiatikiai 13–14 a. buvo pavaldūs Kijevo metropolijai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmoji stačiatikių metropolija įkurta apie 1316. Metropolitas, manoma, rezidavo Naugarduke. Apie 1337 Lietuvos didysis kunigaikštis Gedimino ir jo sūnaus Liubarto pastangomis įkurta Haličo metropolija, į kurią įėjo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausanti Voluinė. Remdami Maskvos metropolitus Konstantinopolio patriarchai Lietuvos stačiatikiai metropolijų nepalaikė, 1415 sudaryta pastovi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolija, jos metropolitus rinkdavo Naugarduke vykstantys sinodai. 1458 Rusios metropolija padalyta į Maskvos ir Kijevo (arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) – šiai priklausė Briansko, Smolensko, Polocko, Turovo, Lucko, Vladimiro, Peremislio, Chełmo ir Haličo vyskupijos. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) ir panaikinus Brastos bažnytinę uniją (1839) atskiros stačiatikių metropolijos buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse nebuvo.
1920–39 Lietuvos stačiatikiai buvo pavaldūs Varšuvos stačiatikių metropolijai. 1935–40 stačiatikių metropolito titulą turėjo Kauno stačiatikių arkivyskupas E. Bogojavlenskis. Nuo 1944 Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių vyskupai pavaldūs Maskvos patriarchui.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios metropolija įsteigta 1926 (Lietuvos bažnytinė provincija). Nuo 1991 yra 2 metropolijos – Kauno (Kauno bažnytinė provincija) ir Vilniaus (Vilniaus bažnytinė provincija).