d’Herbigny Michel (Mišelis d’Herbinj) 1880 05 08Lille 1957 12 23Aix-en-Provence, prancūzų katalikų teologas, Katalikų Bažnyčios veikėjas. Jėzuitas (1897). Teologijos daktaras (1911). Studijavo jėzuitų seminarijose Gemerte (Olandija) ir Enghiene (Belgija), šioje 1911–21 dėstė teologiją. 1921 pakviestas į Romą dėstė Grigaliaus universitete, popiežiaus Pijaus XI pavestas įsteigė Rytų institutą (nuo 1924 jo rektorius). Instituto veiklos viena svarbiausių sričių buvo bažnyčių būklės SSRS tyrimas. 1923 įsteigė periodinį leidinį Orientalia Christiana; buvo ir vienas popiežiškosios kolegijos Russicum steigėjų. 1926 įšventintas tituliniu Iliumo vyskupu. Kaip apaštališkasis delegatas 1925–26 tris kartus buvo nuvykęs į SSRS, čia slapta įšventino 4 vyskupus, kuriuos netrukus (už tariamą šnipinėjimą Lenkijai) suėmė sovietų saugumas. 1930–37 bendradarbiavo su Pinsko (dabar Baltarusija) neounitais. Išaiškėjus, kad jo sekretorius buvo sovietų šnipas, t. p. dėl nepalankaus lenkų dvasininkų ir valdžios požiūrio į M. d’Herbigny veiklą 1931–34 popiežius Pijus XI atšaukė jį iš visų pareigų. Persekiojamas gandų ir įtarinėjimų (vos ne iki gyvenimo pabaigos) iš viešojo gyvenimo pasitraukė. Parašė knygas: Rusų Newmanas: Vladimiras Solovjovas, 1853–1900 (Un Newman russe: Vladimir Solovîev, 1853–1900 1911), Bažnyčios teologija (Theologia de Ecclesia 2 d. 1922 31928), Anglikonybė ir graikiškoji-slaviškoji stačiatikybė (L’Anglicanisme et l’ortodoxie gréco-slave 1922), Antireliginis frontas Sovietų Rusijoje (Le Front antiréligieux en Russie soviétique 1930), Antireliginis karas Sovietų Rusijoje (La Guerre antiréligieuse en Russie soviétique 1930) ir kitas. Liko neišspausdinta apie 20 knygų ir autobiografija.
2452