mielinas

mielnas, riebalinė medžiaga, sudaranti apsauginį sluoksnį aplink nervines skaidulas. Formuojasi nuo kūdikystės iki ankstyvos pilnametystės. Sausąją mielino masę sudaro lipidai (apie 70–85 %) ir baltymai (15–30 %), gyvame audinyje apie 40 % masės sudaro vanduo. Pagrindinės mielino funkcijos: pagreitina nervinių impulsų perdavimą, izoliuoja ir apsaugo nervines skaidulas nuo pažeidimų, užtikrina tikslų signalų perdavimą. Centrinėje nervų sistemoje mieliną gamina oligodendrocitai, periferinėje – Schwanno ląstelės (neurolemocitai). Pažeidus mielino sluoksnį nerviniai signalai sulėtėja arba nutrūksta, o tai sukelia raumenų silpnumą, koordinacijos sutrikimus, tirpimą ar dilgčiojimą. Viena žinomiausių autoimuninių ligų, susijusių su mielino irimu, yra išsėtinė sklerozė. Mielinas būdingas visiems stuburiniams gyvūnams, išskyrus bežandžius.

Nervų struktūras dar 16 a. nagrinėjo belgų gydytojas A. Vesalius, terminą mielinas 1854 pirmasis pavartojo vokiečių gydytojas R. Virchowas.