mistèrija (gr. mystērion – paslaptis), dramos žanras, dažniausiai religinės tematikos, daugiausia biblinių siužetų, pjesė ar vaidinimas. Susiformavo 14 a. Vakarų Europoje iš liturginės dramos. Iš pradžių buvo kuriami gyvi šventųjų paveikslai, 15 a. viduryje pasirodė misterijų su kalbančiais, dažniausiai lotynų kalba, personažais. 14–15 a. Prancūzijoje, Flandrijoje, Didžiojoje Britanijoje per religines šventes cechų amatininkai vaidindavo turgaus aikštėse. Šalia religinių didaktinių motyvų vaidinimuose buvo ir buitinės visuomeninės satyros, grotesko elementų. Kai kuriuose misterijų pastatymuose (A. Grébano, 1420–71, Išganytojo kančių misterija / Mystère de la Passion apie 1453–54, J. Michelio perdirbinys 1486), dalyvaudavo po kelis šimtus atlikėjų. Jie buvo paprasti miestiečiai, neprofesionalai. Misterijos jungtos į ciklus, tęsdavosi kelias savaites ar mėnesius. Prancūzijoje buvo kuriamos misterijos Biblijos temomis. Didžiojoje Britanijoje apėmė tik evangelijų siužetus, žymiausias – nežinomų autorių 48 pjesių Yorko misterijų ciklas (1463–77). Misterijų pastatyta Vokietijoje, Italijoje. Ispanijoje misterija artima autosakramentalei. Vėliau pagal religinių misterijų pavyzdžius parašyta pasaulietinių pjesių, skirtų istoriniams įvykiams. 16 a. naujų misterijų nebesukurta, 16 a. viduryje Prancūzijoje biblinių siužetų misterijos uždraustos vaidinti. Turėjo įtakos moralitė, farso žanrams, profesionaliajam teatrui susiformuoti. 19 a. pabaigoje –20 a. pradžioje misterijos atgaivintos, statytos Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje. 20 a. 3–4 dešimtmetyje ypač išpopuliarėjo Canterbury (T. S. Elioto Žmogžudystė katedroje / Murder in the Cathedral 1935, Ch. Williamo, 1886–1945, Thomas Cranmeris iš Canterbury / Thomas Cranmer of Canterbury 1936). Prancūzijoje misterijos turėjo įtakos P. Claudelio kūrybai. Rusijoje misterijų sukūrė A. Belas, revoliucinės herojinės nuotaikos pjesėje Misterija buf misterijos (1918) žanrą transformavo V. Majakovskis.
Misterija lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūroje misterijomis vadinamos 20 a. pradžios neoromantinės, simbolistinės ar alegorinės filosofinės dramos. Jose sprendžiamos žmogaus ar tautos likimo problemos. Dažniausiai vaidintos atviroje erdvėje. Misterijų parašė Vydūnas (Prabočių šešėliai 1908, Mūsų laimėjimas 1913, Jūrų varpai 1920), V. Mykolaitis-Putinas (Nuvainikuota vaidilutė, pastatyta 1927), L. Gira (Paparčio žiedas 1928), V. Krėvė (Likimo keliais 2 dalys 1926–29).