mókesčių teòrijos, mokslinės koncepcijos, pagrindžiančios valstybės mokesčių sistemą, jos vaidmenį reguliuojant ekonomiką ir užtikrinant mokestinių pajamų surinkimą į biudžetą. Skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias mokesčių teorijas.
Bendrosios mokesčių teorijos aiškina mokesčių prigimtį, funkcijas ir poveikį ekonominiams, socialiniams ir politiniams procesams, pateikia optimalios mokesčių sistemos kūrimo principus. Viena pirmųjų mokesčių teorijų buvo viduriniais amžiais sukurta mainų teorija, pagrįsta idėja, kad piliečiai valstybei moka mokesčius kaip atlygį už jiems teikiamą valdovo globą, karinę apsaugą ir teisingumo vykdymą. Ši teorija atitiko viduriniais amžiais vyravusius paternalistinius piliečių ir valdovo santykius. Vėlesnė jos atmaina 17–18 a. žinoma kaip atomistinė teorija (atstovai Th. Hobbesas, H. G. R. de Mirabeau, Ch. L. de Montesquieu, S. de Vaubanas), pagal kurią sudaroma piliečių ir valstybės visuomeninė sutartis dėl jų gyvybės, turto ir gerovės apsaugos mainais į mokesčių mokėjimą. Tokia sutartis yra naudinga visuomenei, nes valstybė geriau ir pigiau apsaugo savo piliečių interesus, negu tai darytų kiekvienas iš jų atskirai. 18 a. pabaigoje–19 a. įsigalėjo labiau išplėtota klasikinė mokesčių teorija, siejama su klasikine politine ekonomija (pradininkai A. Smithas, D. Ricardo, J.‑B. Say). A. Smithas teigė, kad laisvosios rinkos sąlygomis valstybės pajamos iš nuosavybės ir kitos ekonominės veiklos bus minimalios, todėl biudžeto išlaidų finansavimo pagrindiniu šaltiniu taps mokesčiai. Jie yra skirti valstybės institucijoms išlaikyti kaip kaina už privačios nuosavybės ir ekonominės laisvės apsaugą, švietimą ir kitas viešąsias paslaugas, kurios teikiamos visiems gyventojams. Valstybės institucijų veiklą, kurios rezultatais naudosis tik dalis visuomenės (pavyzdžiui, kelių tiesimas, teismų darbas), turi finansuoti tik suinteresuoti asmenys mokėdami tikslines rinkliavas, nuo kurių kiti piliečiai bus atleisti. Mokesčių sistema turi sudaryti vienodas sąlygas veikti visoms ūkio šakoms ir socialinėms grupėms, nepažeisdama mokesčių mokėtojų lygybės. 19 a. taip pat atsirado draudimo premijos teorija (žymiausi atstovai J. R. McCullochas, A. Thiersas), kuri mokesčius suprato kaip draudimo įmoką valstybei siekiant apsidrausti nuo galimos rizikos ateityje. Mokesčių mokėtojai iš anksto apmoka būsimas valstybės išlaidas jų gerovės apsaugai nuo karų, neramumų, kėsinimosi, stichinių nelaimių ir patirtai žalai kompensuoti. Kuo daugiau nuosavybės turi žmogus, tuo didesnė apsauga jam reikalinga ir tuo didesnius mokesčius jis turi mokėti. Visas ankstyvąsias mokesčių teorijas vienija požiūris, kad mokesčiai nėra vertinami kaip ekonominio ir socialinio reguliavimo priemonė, jie reikalingi tik valstybės politinėms ir teisinėms funkcijoms vykdyti.
1936 J. M. Keynesas knygoje Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija (The General Theory of Employment, Interest and Money) suformulavo vadinamosios keinsistinės mokesčių teorijos pagrindus: mokesčiai yra svarbi ekonominių procesų reguliavimo ir antikrizinės politikos priemonė; per mokesčių politiką valstybė gali veikti visuminę paklausą ir pasiūlą, siekdama pusiausvyros ekonomikoje; perteklinės gyventojų santaupos, kurios niekur neinvestuojamos, stabdo ekonominį augimą ir turi būti surenkamos į nacionalinį biudžetą progresiniais mokesčiais. Po Antrojo pasaulinio karo šią teoriją plėtojo neokeinsistai C. G. Clarkas, E. D. Domaras, A. H. Hansenas ir kiti, kurie teigė, kad mokesčiais turi būti perskirstomos nacionalinės pajamos derinant privačius ir viešuosius interesus, garantuojant socialinį teisingumą, visišką užimtumą ir BVP augimą. Prekių pardavimo mokesčius turi pakeisti progresiniai vartojimo mokesčiai, kurie ne tik apsaugo neturtingiausių socialinių sluoksnių interesus, bet ir padeda kovoti su infliacija, kylančia dėl besaikio vartojimo. M. Friedmanas 20 a. 6 dešimtmetyje sukūrė monetarizmo mokesčių teoriją, pagrįstą kiekybine pinigų teorija. Pagal ją mokesčiais turi būti reguliuojamas pinigų kiekis apyvartoje, pašalinant iš jos pinigų perteklių, kuris neigiamai veikia ekonominį augimą. Mokestinis reguliavimas turi būti minimalus, nes per didelė mokesčių našta riboja verslininkų iniciatyvą, stabdo investicijas ir inovacijas, dėl to ateityje gali sumažėti mokestinės biudžeto pajamos. 20 a. 9 dešimtmečio pradžioje sukurta pasiūlos pusės ekonomikos mokesčių teorija (pradininkai A. F. Burnsas, A. B. Lafferis) taip pat akcentavo būtinybę mažinti mokesčius ir teikti mokesčių lengvatas verslui, kad būtų skatinamos investicijos ir ekonominis augimas, kuris padidintų fizinių ir juridinių asmenų apmokestinamąsias pajamas, todėl mokesčiais į biudžetą bus surenkama daugiau lėšų. Priešingai, per didelė mokesčių našta neigiamai veikia ekonomines paskatas ir verslininkų aktyvumą, skatina mokesčių vengimą ir šešėlinės ekonomikos kūrimąsi, todėl ateityje valstybės realiai gaunamos mokestinės pajamos mažėja. Svarbiausia nustatyti optimalų mokesčio tarifą, maksimizuojantį valstybės pajamas (Lafferio kreivė). Reformistinė mokesčių teorija (atstovai J. Fourastié, S. S. Kuznetsas) mokesčių pagrindine funkcija laiko socialinį reguliavimą ir nacionalinių pajamų perskirstymą iš turtingųjų neturtingiesiems, garantuojant pakankamą pragyvenimo lygį visiems gyventojams. Svarbiausią vaidmenį perskirstant pajamas turi atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) su progresiniais tarifais, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų stabdoma gamybos ir naujų technologijų plėtra.
Specialiosios mokesčių teorijos tiria konkrečius apmokestinimo klausimus: apmokestinamų objektų pasirinkimą, mokesčių tarifų nustatymą, mokesčių reformų vykdymą derinant įvairių rūšių mokesčius ir paskirstant mokesčių naštą pavienėms fizinių ir juridinių asmenų kategorijoms. Tiesioginio ir netiesioginio apmokestinimo santykio teorija, sukurta dar viduriniais amžiais, analizuoja subalansuotos tiesioginių ir netiesioginių mokesčių sistemos kūrimą. 19 a. pabaigoje ekonomistai sutarė, kad tiesioginių mokesčių paskirtis – mažinti socialinę nelygybę, o netiesioginių – garantuoti efektyvų pajamų surinkimą į biudžetą. Vieningojo mokesčio teorija siūlo vietoj sudėtingos ir painios mokesčių ir jų lengvatų sistemos apmokestinti vienintelį objektą – pajamas, išlaidas, žemę, nekilnojamąjį turtą ar kapitalą. Vieni pirmųjų 18 a. visiems bendrą žemės rentos mokestį rėmė fiziokratai. 19–20 a. išpopuliarėjo idėja įvesti vieningą pajamų ar turto mokestį visiems gyventojams. Šis mokestis būtų racionalesnis, apskaičiuojamas ir surenkamas lengviau negu daugelis pavienių mokesčių skirtingiems objektams, užtikrintų socialinį teisingumą, sumažintų skurdą ir paskatintų ekonominį augimą. Visi bandymai įgyvendinti praktikoje tokio mokesčio įvedimą buvo nesėkmingi. Sprendžiant fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifų nustatymo ir šio mokesčio naštos paskirstymo įvairiems socialiniams sluoksniams problemą susiformavo dvi teorijos: proporcinio (pajamų mokesčio tarifas turi būti vienodas visiems gyventojams nepriklausomai nuo jų gaunamų pajamų dydžio, taip būtų įgyvendinti mokesčių mokėtojų lygybės ir teisingumo principai) ir progresinio (palaikoma socialistų ir kitų socialinių reformatorių; kuo didesnes pajamas gauna mokesčių mokėtojas, tuo didesnis pajamų mokesčio tarifas turi būti jam taikomas, mažiausių pajamų gavėjams nustatomi maži ar net nuliniai tarifai, taip būtų mažinama socialinė nelygybė) apmokestinimo. Mokesčių perkėlimo teorija (pradininkai J. Locke’as, E. R. A. Seligmanas) analizuoja mokesčių, ypač netiesioginių, perkėlimą nuo juridinių mokesčių mokėtojų (verslininkų) faktiniams jų mokėtojams, dažniausiai galutiniams prekių vartotojams, kurie moka už prekę didesnę kainą, nes į ją įskaičiuojami pardavėjo sumokėti mokesčiai valstybei.
mainų teorija; atomistinė teorija