Mongòlijos literatūrà. Seniausi literatūros paminklai iš 13–14 a., jie daugiausia išliko 17 a. metraščiuose.
Seniausios istorinės kronikos
Viena seniausių istorinių kronikų Šventoji mongolų istorija (1240, tovčoo žanras) apie Čingischano ir jo įpėdinių gyvenimą. Panašūs pasakojimai apie chanus ir Mongolijos žmonių gyvenimą (istorinis epas Auksinė saga, 17 a.) rašyti iki 19 amžiaus. Pasakojimai dažniausiai pradedami pasaulio kūrimu, juose ryšku Indijos ir Tibeto kultūros įtaka. Iki pat 20 a. pradžios Mongolijos literatūra nedaug keitėsi, vyravo eiliuoti arba su eiliuotais intarpais tautosakos pasakojamieji žanrai (pasakos, ülger, legendos, tuuž).
16–19 amžiaus religinė literatūra
16 a. pabaigoje Mongolijos literatūrą labai paveikė budizmas. 17–18 a. išversta kanoninių (Pali kanonas) ir nekanoninių budizmo tekstų. 17–19 a. sukurta nemažai religinės tematikos (budistinės) literatūros.
19 amžiaus pirmos pusės pasaulietinė literatūra
19 a. viduryje didelę įtaką turėjo kinų literatūra, pagausėjo pasaulietinės tematikos kūrinių. Literatūros atsinaujinimą žymi Vančinbalo (1794–1847) pradėta rašyti kronika Mėlynoji knyga, ją užbaigė sūnus Inžinnašas Vančinbalas (1837–82). Kronikoje (3 tomai, išleista 1933), kuri apima 75 m. laikotarpį, pasitelkus fantaziją pasakojama pagrindinio herojaus Čingischano ir mongolų tautos gyvenimas. Kaip ir daugeliui Mongolijos literatūros žanrų, kronikai būdinga eiliuoti intarpai, ji laikoma Mongolijos romano ištakomis. Inžinnašas parašė romanų (dilogija Vienaaukštis paviljonas, išleistas 1957, Raudonų ašarų rūmai, išleistas 1958, juose ryšku kinų romanistikos įtaka), novelių, eilėraščių.
19 amžios antros pusės literatūra
19 a. antroje pusėje išpopuliarėjo dainos apie kilnius plėšikus, jos išreiškė gyvulių augintojų socialinį protestą, kai kurie personažai turėjo istorinius prototipus. Paplito odės ir panegirinė poezija (žanrai magtaalai, eroolai), ją daugiausia rašė chalchų poetai – Luvsandendubas (Lu, 1854–1909), Šagdaras (Džaba, 1846–1926), Gelegbalsanas (1846–1923), jie apdainavo ir krašto gamtovaizdį. Pasakojamojo žanro ug kūrinių parašė lama Išisambuu (1847–1907). Gendenas Meirenas (1822–82) sukūrė alegorinių pasakėčių, žymiausia – Pasaka apie šunį, katę ir pelę, kurioje perkeltine prasme kritikuojama tikrovė.
19 a. antroje pusėje gausiai versta tibetiečių ir kinų literatūra (poemos, apysakos, apsakymai, kinų romanai, novelės, pjesės). Kai kurie kūriniai rašyti mongolų ir tibetiečių kalbomis. 19–20 a. pradžioje vienuoliai nemokėjo mongolų rašto, todėl tekstus rašydavo mongolų kalba, bet tibetiečių alfabetu. Reikšmingi religinių tekstų komentarai, į kuriuos įpinama tautosakos elementų. Dramaturgijos pradininku laikomas Danzanravža (1803–56), parašęs pjesę Mėnulio gegutės gyvenimo istorija (apie 1832).
Rusų literatūros įtaka (20 amžius)
20 a. Mongolijos literatūrą paveikė rusų ir Europos literatūra, nuo antrojo dešimtmečio versta rusų literatūra skatino Mongolijos literatūros atsinaujinimą. 1930 įkurta Mongolijos revoliucinių rašytojų asociacija. 3–4 dešimtmetyje dramų parašė S. Bujanemechas, M. Jadamsurenas (abu 1902–37), Š. Ajušis (1904–37), D. Nacagdoržas (1906–37), apysakų – C. Dambadoržas (1900–34). Ilgą laiką prozoje vyravo socialistinis realistinis stilius, 20 a. 6 dešimtmetyje pradėjo plėtotis romano žanras. Nuo 7 dešimtmečio prozos kūriniuose atsiskleidė naujas požiūris į žmonių santykius ir istoriją, herojus įgijo individualų charakterį ir ryškius asmenybės bruožus. Rašytojai tyrinėjo personažų dvasinį pasaulį, poelgių psichologines priežastis. Kūrinių pagrindinės temos – meilė tėvynei, motinai, mylimajai.
Vienas naujosios Mongolijos poezijos pradininkų – D. Nacagdoržas (1906–37). Žymesni poetai – C. Gaitavas (g. 1929), B. Javuchulanas (g. 1929), M. Cedendoržas (g. 1932), D. Purevdoržas (g. 1933), Š. Dulma (g. 1934), Š. Surenžavas (g. 1938), P. Purensurenas (g. 1939).
Mongolijos kultūra
P: C. R. Bawden Mongolian traditional Literature: An Anthology London 2003. L: G. Michailov, K. Jackovskaja Mongol'skaja literatura Moskva 1969; L. K. Gerasimovich History of Modern Mongolian Literature 1921–1964 Bloomington 1970; W. Heissig Geschichte der mongolischen Literatur Wiesbaden 1972; S. Nekljudov Geroičeskij ėpos mongolskich narodov: Ustnye i literaturnye tradicii Moskva 1984.
Mongolijos konstitucinė santvarka
Mongolijos partijos ir profsąjungos