mordviai

mordvės tautiniais drabužiais

mòrdviai (savivardžiai erzia, mokša), Europos tauta. Gyvena Rusijos Federacijoje (daugiausia Mordovijoje, taip pat Pavolgyje, Urale), Kazachijoje, Ukrainoje, Uzbekijoje. 21 a. pradžioje iš viso buvo apie 1,2 mln. mordvių. Kaba erzių kalba ir mokšų kalba, taip pat rusų, totorių kalbomis. Iki prijungimo prie Rusijos (16 a.) mordvių turėta savita semiotinio rašto sistema 18–19 a. buvo pakeista kirilika. Tikintieji – krikščionys stačiatikiai (nuo 18 a.), išliko pagoniškų tikėjimų apraiškų.

Gyvensena

Svarbiausi verslai – ariamoji žemdirbystė (žiemkenčiai rugiai, kviečiai, soros, grikiai, avižos, linai, kanapės), daržininkystė (agurkai, svogūnai, morkos, žirniai), gyvulininkystė (galvijai, avys, arkliai), bitininkystė, miško verslai (medžio anglies, dervos, medienos dirbinių gamyba).

Mordvių kaimai – padrikieji (seniausi), apskrito plano (kurdavosi aplink ežerą, turgaus aikštę, bažnyčią ar dvarininkų sodybas) arba gatviniai. Tradicinis būstas panašus į rusų – su priemene, gyvenamąja patalpa ir svetaine.

Moterų tradiciniai drabužiai – balti siuvinėti marškiniai, raštuotas sijonas (nuo 19 a. pabaigos), baltas chalatas, suknelė, priekinė ir užpakalinė prijuostės, liemenė. Viršutiniai drabužiai – rudinė, kailiniai. Gausūs papuošalai iš metalo, karolių, monetų ir kriauklių. Moterų galvos dangalai – nuometai ir aukšti kalpokai. Merginos puošdavosi siuvinėtomis kaktajuostėmis. Avėdavo vyžas, kojas apsivyniodavo baltomis arba juodomis juostomis. Vyrų drabužiai – balti marškiniai ir kelnės.

Tradiciniai patiekalai – rūgšti duona (kši), įvairūs pyragai su košių įdaru, kvietinių ir žirnių miltų sklindžiai, vandenyje virti apvalūs tešlos gabalėliai (salma), kepta mėsa su prieskoniais, gėrimai – midus (pure), žlaugtai (poza), gira ir rūgpienis.

Gausus folkloras – kalendorinių ir šeiminių apeigų giesmės ir lamentacijos, lyrinės, buitinės, istorinės ir epinės dainos, pasakos apie ikikrikščioniškus dievus, dvasias, didvyrius, taip pat apie gyvulius, augalus.

Istorija

Mordvių protėviai Volgos, Okos ir Suros tarpupyje apsigyveno 7 amžiuje prieš Kristų. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose mordvius (Mordens) 6 a. paminėjo gotų istorikas Jordanas. 6–7 a. mordviai skilo į erzius (Okos ir Suros tarpupyje) ir mokšus (Suros ir Mokšos aukštupyje). 11–13 a. susikūrė kelios kunigaikštystės, kurias 13 a. užkariavo mongolai. Iširus Aukso ordai 15 a. 3 dešimtmetyje mordvių žemės atiteko Kazanės chanatui, 16 a. – Maskvos didžiajai kunigaikštystei, pradėtos kolonizuoti rusų. 18–20 a. nemažai mordvių išsikėlė į Užvolgio ir Pietų Uralo stepes. Nuo 19 a. vidurio dalis mordvių surusėjo.

21 a. pradžioje mordvių etninę teritoriją sudarė rusų etniniame masyve išsibarstę anklavai.

2840