mozáika (it. mosaico < lot. musaicum – kas skirta mūzoms), monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės rūšis; monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės technika. Figūrinė arba ornamentinė kompozicija, kuriama iš akmens (marmuro, granito, brangakmenių), stiklo, keramikos, smaltos, įvairaus dydžio skaldos gabalėlių. Jie tvirtinami dviem būdais: tiesioginiu – įspaudžiant į skiedinį, ir atvirkštiniu – gabalėlius gerąja puse klijuojant ant kartono, popieriaus, audinio ir užliejant skiediniu. Sustingęs blokas tvirtinamas ant dekoruojamo paviršiaus, o laikinas pagrindas nuimamas. Mozaika puošiami eksterjerai ir interjerai (sienos, skliautai, lubos, grindys), baldai, dekoratyviniai reikmenys.
Istorinė apžvalga
grindų mozaika Satyras (Nacionalinis romėnų muziejus Romoje, apie 138–192)
Mozaika atsirado ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų Mesopotamijoje. Senovės Egipte brangakmenių ir smaltos mozaikomis buvo dekoruojami buities reikmenys, faraonų sostai ir vežimai. Mozaika suklestėjo antikoje, Bizantijoje. Raiškiomis mozaikomis iš įvairaus dydžio šlifuotų natūralių akmenėlių, marmuro, degto molio gabalėlių, smaltos, brangių ir pusbrangių akmenų buvo nuklotos senovės graikų, daugiausia 1–4 a. romėnų šventyklų, rūmų, termų, gyvenamųjų namų grindys, baseinų dugnas, sienos (Aleksandro Makedoniečio kova su Darėju 2 a., Fauno name Pompėjoje, mozaikos Villa Romana del Casale Sicilijoje, 4 amžius). Mozaikos puošė ankstyvųjų krikščionių šventoves (Šv. Konstancijos, Šv. Jono Laterano bažnyčiose, abi Romoje).
Išplėtota Bizantijoje. Vienu pirmųjų mozaikos centrų buvo Ravenna, joje gaminta iki 400 atspalvių (t. p. aukso, sidabro) smalta. Ravennoje frontaliõs kompozicijos raiškiomis mozaikomis puoštos bažnyčios (Šv. Vitalės, 421–547, Šv. Apolinaro Naujojo, 6 a.), mauzoliejai (Galos Placidijos, apie 5 amžių). Vėlesnės mozaikos buvo panašios į tapybos kūrinius. Viduramžiais Europoje mozaika sumenko. 7–12 a. mozaika plėtota Gruzijoje, 9–12 a. – Rusioje (Kijevo, Černigovo, Vladimiro‑Suzdalės, Riazanės kunigaikštystėse). Islamo šalyse plito interjero ir spalvinga ornamentinė eksterjero mozaika iš majolikos plytelių, 8 a. mozaika išplito Ispanijoje (Didžioji mečetė Kordoboje, 785–10 a., Alhambros rūmai, 1238–1358). 12–14 a. mozaikomis puošta romaninė Vakarų ir Vidurio Europos architektūra. Nuo 12 a. mozaika klestėjo Italijoje; klostėsi jos mokyklos Romoje (Valtis 1298, dailininkas Giotto di Bondone, Šv. Petro bazilikoje Romoje), Sicilijoje (Cefalù, 1148, Monrealės, 1180–90, katedrose), Venecijoje (Šv. Morkaus katedroje, 12 a.), Florencijoje.
Galos Placidijos mauzoliejaus Ravennoje mozaikos (apie 5 a.)
15 a. mozaiką dažniausiai keitė sienų tapyba. 16 a. Florencijoje kurta spalvoto marmuro mozaika (pietra dura) iš pusbrangių akmenų. 16–18 a. Europoje plito vietinių meistrų daromos garsių menininkų paveikslų (Rafaelio, Tiziano, Tintoretto) mozaikinės kopijos, jas Italijoje kūrė G. B. Calandra (1586–1644), F. Cristofari (m. 1689), P. P. Cristofari (1685–1743). 1748 Sankt Peterburge M. Lomonosovo įkurtoje chemijos laboratorijoje buvo gaminama smalta.
18 a. Peterburgo dailės akademijoje atidarytos mozaikos dirbtuvės. 18–19 a. Vakarų Europoje ir Rusijoje plito miniatiūrinės mozaikos (įvairių laikotarpių garsių mozaikų kopijos) ant stalviršių, dėžučių, veidrodėlių, pudrinių ir kita. Mozaikos tradicija atgaivinta 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje moderno architektūroje (Šv. Šeimos bazilika Barselonoje, pradėta 1883, architektas A. Gaudí, Güellio parke, 20 a. 1–2 dešimtmetis, architektai A. Gaudí ir J. M. Jujolis, Palais Stoclet Briuselyje, 1907–10, dailininkas G. Klimtas). Mozaikomis puošta funkcionalistinė architektūra. Monumentalią mozaiką Meksikoje plėtojo J. O’Gormanas (1906–82; Meksiko universiteto bibliotekos fasadas, 1952), D. Rivera (teatro Insurgentes fasadas Meksike, 1953), D. Siqueirosas (Meksiko universiteto fasadas, 1952–54).
Mozaikas kūrė R. Guttuzo (Mokslo ieškojimai 1961, Pirelli būstinėje Milane), G. Severini (Kristaus figūra Šv. Morkaus bažnyčios fasade Cortonoje, 1961), F. Léger (Saulėgrąža, Saulė, abi įgyvendintos 1965, F. Léger muziejuje Biot, prie Antibes’o), M. Chagallas (siena Keturi metų laikai Čikagoje, 1972), J. Miró (Moteris ir paukštis 1982, J. Miró parke, grindinio mozaika Las Ramblas prospekte, 1983; abi Barselonoje). Nuo 1980 Ravennoje veikia Tarptautinė šiuolaikinių mozaikos dailininkų sąjunga, telkianti 40 šalių menininkus. Šiuolaikinės mozaikos plėtotei įtakos turėjo masinės produkcijos bendrovės (Orsoni Italijoje, Topps Tiles Jungtinėse Amerikos Valstijose, Glass & Ceramic Mosaic Kinijoje, Milstone Marble Works Izraelyje ir kitos).
21 a. mozaiką vėl imta plėtoti. Naujų impulsų raidai teikia Mozaikos meno sąjungos Japonijoje (Mosaic Art Association in Japan, įkurta 1995), Britų moderniosios mozaikos sąjungos (British Association for Modern Mosaic), Amerikos mozaikos dailininkų draugijos (The Society of American Mosaic Artists, abi įkurtos 1999) veikla. Monumentalioje, trimatėje ir miniatiūrinėje mozaikoje jungiamos įvairios šiuolaikinio meno tendencijos. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje mozaiką Jungtinėse Amerikos Valstijose kūrė S. King, K. Schonfeld, L. Chin, G. Hubler, A. Turtletaub, S. Hammill, Anglijoje – D. MacInnes, M. Brownas, K. Love, E. M. Goodwin, Prancūzijoje – Ch. Albertini, N. Quinet‑Lemoine, E. Crosas, Italijoje – A. Piarulli, Belgijoje – R. François, Japonijoje – T. Kii.
Mozaika Lietuvoje
Lietuvoje mozaikos atsiradimas siejamas su mūro architektūros pradžia. Iš pradžių daugiausia plėtota pastatų fasadų ir grindų dekoro mozaika. 15–16 a. juodų degtų plytų geometriniais ornamentais dekoruotos pastatų sienos (Šv. Mikalojaus, Pranciškonų bažnyčios Vilniuje, Kauno gyvenamieji namai, Kauno katedra). 16–17 a. ornamentine mozaika puošta židiniai, didikų herbai. 18–19 a. plito spalvotų keraminių plytelių, marmuro, medžio mozaika (Sluškų rūmai Vilniuje, Pacų rūmai Jiezne). Mūrinių pastatų išorinėje sienų pusėje buvo įspaudžiami geometriniai ir gyvūniniai lauko akmenėlių ornamentai (Noriūnų dvaras, 1836, N. Strūnaičio vandens malūnas, 1847, Švenčionių rajono savivaldybė). Peterburgo dailės akademijoje mozaiką studijavęs N. Silvanavičius (su kitais) apipavidalino Sankt Peterburgo Isakijaus soborą (Paskutinė vakarienė 1876, pagal K. Briullovo projektą). Mozaika Mykolas Arkangelas dekoruota Šv. Mikalojaus cerkvė Vilniuje (po 1866, sukūrė Peterburgo dailės akademijos studentai). Mozaika naudota moderno stiliaus namų fasadų apdailai (J. Montvilos namų kvartalas Kražių skersgatvyje Vilniuje, 1913), 20 a. pirmos pusės gyvenamųjų namų ir šventovių grindų dekorui.
Juozas Mikėnas. Jaunuolio galva (smalta, 1929, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Mozaikos žanrą 20 a. atgaivino Juozas Mikėnas, jo iniciatyva nuo 1931 Kauno meno mokykloje dėstyta freska ir mozaika. 4 dešimtmetyje mozaikų sukūrė A. Gudaitis, J. Mikėnas (Kristaus galva, Dievo Kūno bažnyčios fasade Kaune, su B. A. Motuza‑Matuzevičiumi, 1932). 3–4 dešimtmetyje plėtota Bizantijos (daugiausia Ravennos) tradicinė mozaika, naudota natūralių akmenų skalda. Ornamentine mozaika puoštos grindys (A. Smetonos gimnazijoje Ukmergėje, 1938, architektas B. Bučas, Kauno centriniame pašte, 1931, architektas F. Vizbaras). Po II pasaulinio karo molbertinių mozaikų sukūrė I. Trečiokaitė‑Žebenkienė (Lietuvaitė 1946), B. A. Motuza‑Matuzevičius (M. K. Čiurlionis 1946), V. Lukėnas (Strazdas 1948), B. Klova (J. Gruodis 1953), M. Mačiulienė (Tai neturi pasikartoti 1960).
20 a. 8–9 dešimtmetis – mozaikos klestėjimo laikotarpis. Skatinta monumentaliais kūriniais puošti šiuolaikinę architektūrą, tęstos nepriklausomybės laikotarpio mozaikos tradicijos, siekta vaizdo dekoratyvumo, emocinio raiškumo.
Apibendrinto piešinio, dekoratyvių mozaikų iš natūralaus akmens, marmuro ir smaltos sukūrė M. Mačiulienė (Darbo džiaugsmas 1977, Kultūros centre Alksniupiuose, Žemė ir kosmosas 1983, Alksniupių vidurinėje mokykloje, Pašto istorija 1991, Lydos centriniame pašte), iš akmens – A. V. Trušys (Baltų dievybės 1978, Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedroje, Gyvybės medis 1982, Šiaulių respublikinėje ligoninėje, Tragedija ir Komedija 1984–86, Šiaulių dramos teatre), akmens ir stiklo – V. Kisarauskas (Antakalnio klinikinės ligoninės Vilniuje fasade, 1967), L. Katinas (Alytaus sporto rūmų fasade, su L. P. Ziberku, 1977), S. Drebickaitė (Polėkis 1982, Druskininkų miesto banke, Stichija 1983, sanatorijos Jūratė baseine Palangoje).
A. V. Trušys. Gyvybės medis (1982, Šiaulių apskrities ligoninė)
Užsienyje mozaikų sukūrė A. Valeška, V. K. Jonynas, Z. Kolba, A. Kašubienė, A. Elskus. 21 a. pradžios architektūroje mozaika nepopuliari.
B. Klova Lietuvių monumentalioji dekoratyvinė tapyba Vilnius 1975; A. Mačiulis Dailė architektūroje Vilnius 2004; E. Anthony A History of Mosaics Boston 1935; A. Vinner Materialy i technika mozaičnoj živopisi Moskva 1953; W. Oakerhott Mosaiken von Rom (von dritten bis zum vierzehnten Jahrhundert) Leipzig 1967; E. M. Goodwin Classic Mosaic: Designs & Projects Inspired by 6000 Years of Mosaic Art Chicago 2000.
2972