Stelmach Mychailo (ukr. Михайло Стельмах; Mychaila Stèlmachas) 1912 05 24Diakivcai (Vinnycios sr.) 1983 03 29Kijevas, ukrainiečių rašytojas, tautosakos tyrinėtojas. 1933 baigė Vinnycios pedagoginį institutą (literatūrą). Iki 1939 mokytojaudamas rinko tautosaką. SSRS–Vokietijos karo dalyvis. 1945–53 dirbo Ukrainos mokslų akademijos Tautosakos, etnografijos ir meno institute.
Karo metais išleido poezijos rinkinius Geras rytas (Dobryj ranok 1941), Pavasarėjant (Provesin′), Už vaiskių aušrų (Za jasni zori, abu 1942), apsakymų rinkinį Beržų sula (Berezovyj sik 1943). Ankstyvajai poezijai būdinga lyriškumas, dainingumas, emocingumas, tautosakos įtaka. Vėlesni poezijos rinkiniai: Apyaušrio keliai (Šljachi svitannja 1953), Rugiai brandina jėgą (Žyto syly nabyrajet′sja 1954), eilėraščių rinktinės Poezija (Poeziji 1958), Aguonos žydi (Mak cvyte 1968). Didžiausia kūrybos dalis – epiniai romanai Plati giminė (Velyka ridnja 2 d. 1949–51, lietuvių kalba 1962), Žmogaus kraujas – ne vanduo (Krov ljuds′ka – ne vodycja 1957, lietuvių kalba 1959), Duona ir druska (Chlib i sil′ 1959, lietuvių kalba 1961), Teisybė ir neteisybė (Pravda y kryvda 1961, lietuvių kalba 1963), Goda apie tave (Duma pro tebe 1969), Keturios brastos (Čotyry brody 1979).
Mychailo Stelmach
Svarbiausia prozos tema – tarpukario ir pokario permainos Ukrainos kaime, vaizduojamos pagal socialistinio realizmo šablonus ir vadovaujantis sovietinės propagandos požiūriu. Būdinga sodri liaudiška kalba, gausus žodynas, tautosakos motyvai, savitas humoras, dėmesys gamtai ir aplinkai. Buvo kritikuojamas, kad nemenkino pokario Ukrainos antisovietinio partizanų priešinimosi ir vienas pirmųjų rašė apie tarpukariu sovietų valdžios dirbtinai sukeltą badą Ukrainoje. Žymiausios dramos: Aukso pūga (Zolota metelycja 1957), Užburtas vėjo malūnas (Začarovanyj vitrjak 1966), Kūmas karaliui (Kum korolju 1967), Goda apie meilę (Duma pro ljubov 1971). Lietuvių kalba dar išleista M. Stelmacho apysakos Skrenda gulbių pulkai (1966), Mano rytmetys (1969).
1551