nautofònas (gr. nautēs – jūreivis + gr. phōnē – garsas, balsas), specifinį garsą skleidžiantis elektroakustinis prietaisas, kuris padeda laivams orientuotis esant rūkui ar dėl kitų priežasčių pablogėjus matomumui. Įrengiamas švyturyje ar arti jo. Nautofono sirena įjungiama tam tikrais intervalais. Garsas girdimas iki 28 km atstumu.
nautofonas prie Ardnamurchano pusiasalio švyturio (Škotija)
Garsiniai rūko signalai naudoti jau nuo seno. Buvo pučiami iš jūros kriauklių ir gyvūnų ragų pagaminti instrumentai, mušami gongai, skambinama varpais, naudoti garo švilpukai ar nedidelės patrankos. Pirmąjį automatinį garu varomą nautofoną 19 a. 6 dešimtmečio pabaigoje sukonstravo Kanados inžinierius Robertas Foulisas. Pirmasis nautofonas pastatytas Partridgeʼo saloje, netoli Saint Johno pakrantės Kanadoje. 20 a. pradžioje įsitvirtino priešrūkinės signalizacijos sistemos (vienų veikimas pagrįstas suspaustu oru, kitų – elektra).
nautofonas Atlanto vandenyno pakrantėje stovinčiame Greenpointo švyturyje (įrengtas 1986, Keiptaunas, Pietų Afrikos Respublika)
Lietuvoje nautofonų būta ant Klaipėdos uosto šiaurinio molo (pastatytas 1931, veikė iki 1979), du Nidoje (pajūryje ir pamaryje, pastatyti 1952, veikė iki 1990, jų garsas sklido 6,4 ir 3,2 km atstumu). Šventojoje, kopose netoli uosto įplaukos, 1959 įrengtas apie 13 m aukščio nautofonas su 4 garsiakalbiais naudotas iki 1979 (išliko bokštas). Visi nautofonai požeminiais kabeliais buvo sujungti su švyturiais ir buvo valdomi iš jų administracinių pastatų.
Šventosios nautofono bokštas