nepakaltinamùmas, būsena, kai darydamas priešingą teisei veiką (veikimą ar neveikimą) asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti dėl psichikos sutrikimo. Nepakaltinamumas nustatomas kiekvienos konkrečios veikos atžvilgiu. Skiriami nepakaltinamumo medicininiai ir teisiniai kriterijai. Baudžiamojoje teisėje nepakaltinamumo medicininiams kriterijams priskiriami psichikos sutrikimai: lėtinės psichikos ligos (šizofrenija, epilepsija, progresuojantis paralyžius, smegenų sifilis, įvairios psichozės ir kita), laikini psichikos sutrikimai (patologinis girtumas, patologinis afektas, patologinė mieguista būsena, baltoji karštligė, ūminė alkoholinė psichozė, alkoholinė melancholija ir kita), silpnaprotystė (idiotija, imbecilumas ir debilumas) ir kitos patologinės būklės (sunkios psichopatijos ar psichastenijos formos, įvairios neurozės, abstinencinė būklė dėl narkotinio bado, įvairios ligos, sukeliančios psichikos sutrikimus, psichikos pakitimai dėl staigaus apkurtimo, apakimo ir kita). Vien tik susirgimas psichikos liga nesuteikia galimybės asmenį pripažinti nepakaltinamu, nes psichikos liga sergantieji dažniausiai gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Visais atvejais būtina nustatyti, ar dėl konkretaus psichikos sutrikimo asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų arba jų valdyti. Teisinis kriterijus susideda iš intelektinio ir valinio elementų. Intelektinis elementas reiškia, kad asmuo negali suvokti veikos pavojingumo. Asmuo gali sirgti kokia nors psichikos liga, bet tam tikromis situacijomis tai netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmės. Teigti, kad asmuo nesupranta savo veiksmų esmės, galima tik tada, kai jis nesupranta savo elgesio faktinės pusės (elgesio pavojingumo) bei veikos ir padarinių (galinčių atsirasti dėl šios veikos) priežastinio ryšio. Valinis elementas reiškia, kad asmuo negali valdyti savo veiksmų. Intelektas, valia ir emocijos, būdamos psichinėmis žmogaus funkcijomis, glaudžiai susijusios. Jei dėl psichikos ligos pažeistas asmens intelektas, toks asmuo dažniausiai puikiai supranta savo veiksmų esmę, bet praranda galimybę juos valdyti, pavyzdžiui, epideminiu encefalitu sergantis asmuo yra linkęs į seksualinį ekscesą, valkatavimą ir kita, jis supranta savo elgesio išorinę pusę, bet niekaip negali atsispirti jam, tai yra negali savo veiksmų valdyti, jo valia dėl psichikos nukrypimų paralyžiuota. Pripažįstant asmenį nepakaltinamu, prieš tai nustačius medicininį kriterijų, pakanka konstatuoti, kad nėra intelektinio arba valinio elemento. Asmuo, kurio nepakaltinamumą nustatė speciali medicininė ekspertizė, negali būti patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.
Baudžiamojoje teisėje galioja pakaltinamumo prezumpcija – visi asmenys yra pakaltinami, jei neįrodyta kitaip. Pakaltinamumas yra nusikalstamos veikos sudėties pagrindinis subjektyvusis požymis ir įrodinėjamas tik tada, kai bylą tiriančiam ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui arba ją teisme nagrinėjančiam teisėjui kyla įtarimas dėl to, ar nusikalstamą veiką atlikdamas asmuo galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.
Romėnų teisėje jau buvo žinomos proto ligos, kurios vadintos furor. Manyta, kad nusikaltimas, padarytas psichiškai nesveiko žmogaus, yra atsitiktinumas, nes proto liga veikia asmens valią. Tokie asmenys nebuvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, už jų padarytą žalą atsakė globėjai. Viduriniais amžiais šie teisės laimėjimai buvo pamiršti. Proto liga laikyta šėtono valdžios apraiška. Dėl šios priežasties tokie asmenys buvo žiauriai baudžiami. 19 amžiuje mokymas apie nepakaltinamumą pradėjo sparčiai plėtotis, 20 amžiaus viduryje įgavo dabartinę sampratą. Įvairių valstybių įstatymuose nepakaltinamumo sąvoka formuluojama skirtingai – įstatyme įvardijami tik tam tikri nepakaltinamumo atvejai, o bendrosios sąvokos nustatymas paliekamas teorijai ir praktikai arba stengiamasi įstatyme pateikti išsamų sąrašą atvejų, kada asmuo gali būti pripažįstamas nepakaltinamu.
LIETUVOJE atkūrus nepriklausomybę nepakaltinamumą reglamentuoja Administracinių nusižengimų (2015) ir Baudžiamasis kodeksas (2000, įsigaliojo 2003).
1431