neuromediãtorius, biologiškai aktyvi cheminė medžiaga, užtikrinanti elektrocheminio signalo (nervinio impulso) perdavimą iš vienos nervinės ląstelės kitai (postsinapsiniam neuronui, raumens ar liaukos ląstelei).
Tam tikrose smegenų srityse dominuoja vienas neuromediatorius, pagal tai skiriamos smegenų neuromediatorių sistemos: dopaminerginė (susijusi su dopaminu), cholinerginė (su acetilcholinu) ir adrenerginė (su epinefrinu ir norepinefrinu). Šios sistemos nėra griežtai lokalizuotos ir gali persidengti tiek anatomiškai, tiek funkciškai. Pavyzdžiui, dopaminerginė ir cholinerginė sistemos aprėpia smegenų kamieną, didžiųjų pusrutulių žievę ir smegenų pamato branduolius; abi šios sistemos yra glaudžiai susijusios su pažinimo procesais. Cholinerginė sistema labai glaudžiai susijusi su imunine sistema ir su veiklos ir dėmesio sutrikimu, šizofrenija, Touretteʼo sindromu, Parkinsono liga. Dopaminerginė sistema susijusi su vadinamąja smegenų atlygio (elgesio pastiprinimo, malonumo išgyvenimo patyrus sėkmę) funkcijomis, Alzheimerio liga.
Neuromediatorių įvairovė
Nuo pirmojo neuromediatoriaus acetilcholino atradimo 1914 iki naujausio – oreksino – 1998 buvo identifikuota daugiau kaip 100 skirtingų neuromediatorių. Kai kurių jų cheminė struktūra ir poveikis yra išsamiai ištirti, tačiau dalis dažnai vadinami bendrais endorfinų ar enkefalinų pavadinimais ir yra menkai arba visiškai neištirti. Neuromediatorių veikimas gali būti įvairus: vieni pasižymi slopinančiu, kiti – jaudinančiu, o kai kurie – mišriu poveikiu. Be to, jų lokalizacija skiriasi: dalis telkiasi specifiniuose nervų centruose, kiti aptinkami tik galvos ir nugaros smegenyse, dar kiti – autonominėje ar periferinėje nervų sistemoje.
Pavieniai neuromediatoriai tiesiogiai dalyvauja sinapsinio perdavimo mechanizme, skatindami slopinimą arba jaudinimą. Įvairūs hormonai dažniausiai silpnina arba stiprina konkrečių neuromediatorių poveikį (veikia kaip neuromoduliatoriai).
1
*kiti neuropeptidai, veikiantys kaip neuromoduliatoriai (hormonai) ir galimai kaip neuromediatoriai: bradikininas, cholecistokininas, gastrinas, sekretinas, oksitocinas, miego peptidai, gonadotropinas, beta endorfinas, enkefalinas, substancija P, somatostatinas, prolaktinas, galaninas, augimo hormonas, bombezinas, dinorfinas, neurotenzinas, motilinas, tirotropinas, liuteinizuojantis hormonas, kalcitoninas, gliukagonas, vazopresinas, angiotenzinas 2, tirotropinas.
Daugeliu atvejų neurotransmisinės ar neuromoduliacinės funkcijos nustatymas yra sudėtingas, nors yra suformuluoti kriterijai, pagal kuriuos medžiaga priskiriama mediatoriams: ji turi būti gaminama ir aptinkama presinapsiniame neurone; šią medžiagą turi išskirti dirginamas neuronas; išskirta medžiaga turi būti nedelsiant eliminuojama (grąžinama atgal arba suardoma fermentų); medžiaga turi sukelti pokyčius postsinapsinio neurono membranoje ir natūraliai, ir dirbtinai ją paveikus.
Istorija
Dar Alkmajonas Krotonietis ir kiek vėliau Hipokratas išplėtojo humoralinę teoriją, kuria siekta paaiškinti ne tik kūno fiziologinius procesus, bet ir elgesio bei psichinius reiškinius (pvz., Hipokrato temperamentų teorija). Vėliau Aleksandrijos mokykla pristatė pneumos (lot. spiritus animalis – gyvulinės dvasios) sąvoką, kuri iš pradžių buvo siejama su kvėpavimu, vėliau imta aiškinti kaip judėjimo, jutimo ir kitų sudėtingų gyvūnų bei žmogaus funkcijų pagrindas.
Vystantis mechanikai ir fizikai dėmesys buvo sutelktas į fluidų – skysčių – tyrimus. Pradėti ne tik skysčių mechanikos eksperimentai, bet ir gyvo organizmo funkcionavimas aiškintas remiantis fluidų judėjimu.
18 a. pabaigoje L. Galvani atrado vadinamąją gyvūninės kilmės elektrą: jis pastebėjo, kad elektrostatiniu krūviu dirginant varlės nervą susitraukia jo inervuojamas raumuo. Iki 19 a. pabaigos vyravo nuomonė, kad nervinės ląstelės sudaro nenutrūkstamą tinklą – sincitį, t. y. neuronai nėra atskirti membranomis, o jų protoplazmos susilieja. Ši samprata palaikė elektrinio jaudinimo ir tarpneuroninio perdavimo, vadinamo galvanizmu, idėją.
19 a. pabaigoje tapo įmanoma neuronų struktūrą stebėti pro mikroskopą. 1894 ispanų neuromokslininkas S. Ramónas y Cajalis nustatė, jog neuronų protoplazmos nesusilieja – jų membranas sinapsėse atskiria labai mažas plyšys. Kartu su italų neurohistologu C. Golgi jis sukūrė neuroninio smegenų organizavimo teoriją.
Nors neurocheminiai tyrimai pradėti dar 18 a. pradžioje, ilgą laiką buvo tik fiksuojami faktai apie smegenų cheminę sudėtį, o atrastos medžiagos vadintos neapibrėžtais terminais (pvz., cerebrinai, cefalinai, neurinai, cholesterinai, albuminai), nenurodant aiškios jų molekulinės struktūros. 20 a. pradžioje pradėta domėtis šių medžiagų funkcijomis. Britų mokslininkas H. H. Daleʼis ir austrų tyrėjas O. Loewi nustatė, kad acetilcholinas ir adrenalinas veikia kaip cheminiai tarpininkai tarp nervų ir kūno audinių. H. H. Daleʼis teigė, kad kiekvienas neuronas visose savo aksono galūnėlėse išskiria tą patį neuromediatorių – šis teiginys vėliau pavadintas Daleʼio principu. 1954 australų neurofiziologas J. C. Ecclesas šį principą pakoregavo teigdamas, kad neuronas išskiria giminingus, t. y. panašios molekulinės struktūros neuromediatorius.
20 a. mokslininkai išsiaiškino, kad nerviniai signalai smegenyse perduodami ne tik elektriniu, bet ir cheminiu būdu.
1868
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.