nimbas

S. Martini. Madona su Kūdikiu (tempera, apie 1326, Metropolitano meno muziejus Niujorke)

nmbas (lot. nimbus – debesis, ūkas), krikščionių religinėje dailėje – šventumo, dieviškumo simbolis. Tai aukso spalvos ratilas ar spinduliuojantis vainikas aplink dieviškų asmenų, apaštalų, angelų, arkangelų, šventųjų kankinių ir pranašų galvas. Būna trikampio, apskritimo, kryžiaus arba spindulių pavidalo. Trikampis nimbas taikomas tik Dievo Tėvo ir Švč. Trejybės atvaizdams. Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų nimbas paprastai apskritas, lankelio, skritulio arba išsklaidytosios šviesos aureolės pavidalo. Kryžius apskritime arba kryžiaus pavidalo nimbas skiriamas tik Jėzui Kristui (primena Išganytojo auką). Trys atskiri arba į apskritimą įkomponuoti šviesos spinduliai dažniausiai simbolizuoja Dievą Tėvą, Šventąją Dvasią ir Švč. Trejybę.