nominalizmas

nominalzmas (lot. nomen – vardas), filosofinė teorija, teigianti, kad bendrybė neturi ontinio turinio.

Nepripažįsta abstrakčių objektų egzistavimo – klasės (aibės) neegzistuoja substancialiai, o tik intensionaliai, kaip mąstymo veiksmų objektai, psichiniai būviai ar kalbos išraiškų reikšmės. Nominalizmo užuomazgų buvo senovės graikų filosofijoje. Ypač išplėtotas viduriniais amžiais polemizuojant su realizmo atstovais dėl universalijų prigimties. Nominalizmas atmetė universalijų ontologinę sampratą, nepripažino jų, kaip savarankiškų esybių, egzistavimo.

Kraštutiniai nominalistai (J. Roscelinas) teigė, kad bendrybė neįmanoma net mąstyme, universalijos yra tik kalbinės formos, o giminės ir rūšys – proto subjektyvūs kūriniai. Nuosaikusis nominalizmas (P. Abelardas) bendrybę laikė mąstymo produktu, ženklo reikšme – sąvoka. Vidurinių amžių nominalizmas reiškė empiristinę ir materialistinę tikrovės tyrimo tendenciją.

Nominalizmą plėtojo L. Valla, T. Hobbesas, J. Locke’as, 18 amžiaus prancūzų materialistai. G. Berkeley ir D. Hume’as išplėtojo nominalizmo subjektyvistines ir agnosticistines prielaidas. 20 amžiaus nominalizmas teigė, kad abstrakcijos priklauso nuo konteksto, yra teiginių apie individualius objektus sutrumpinto reiškimo būdas. Numato galimybę pašalinti abstrakciją radus jos empirinį modelį. Abstrakcijos pašalinimo problemą sprendžia šiuolaikinė matematika.

Nominalizmas Lietuvoje

Lietuvoje 16–18 amžiuje scholastinė filosofija plėtojo nuosaikiojo nominalizmo formą – konceptualizmą. Klausimą, kaip iš bendrųjų esmių atsiranda atskirybės, laikė beprasmiu, nes pirmiausia yra duotos atskirybės, o remiantis jomis kuriamos bendrosios sąvokos. Atskirybės yra tobulesnės už bendrybes.

314