Nòrfolkas (Norfolk), grafystė rytų Anglijoje. Šiaurėje ir rytuose ribojasi su Šiaurės jūra, pietuose – su Safolku, vakaruose – su Kembridžšyru ir Linkolnšyru. Plotas 5370 km2 (penktoji pagal dydį Anglijos grafystė). 931 900 gyventojų (2024). Didžiausi miestai (2024): Norwichas (145 tūkst. gyventojų), Great Yarmouthas (100 tūkst. gyventojų), King’s Lynnas (47 tūkst. gyventojų). Grafystės administracinis centras – Norwichas. Vyrauja žemumos, aukščiausia Norfolko vieta – Beacono kalva (105 metrai). Grafystės teritorija priklauso Wensumo, Yare’o, Bure’o ir Ouse’o upių baseinams. Derlingų dirvožemių regionas, tačiau yra išlikusių natūralios ir pusiau natūralios augmenijos plotų. Jūros kranto linijos ilgis 145 km, dalis pakrantės priskirta Norfolko išskirtinio kraštovaizdžio teritorijai.
Norfolko platumų kraštovaizdis
Yra smėlio kopų (Blakeney Pointo ir Wintertono kopų gamtos rezervatai) ir druskingųjų žemapelkių (Scolt Heado salos gamtos rezervatas) ruožų. Yare’o ir Bure’o upių slėniuose driekiasi seklių vandenų ir pelkėtų nendrynų kraštovaizdis – vadinamosios platumos (angl. Broads), susiformavęs dėl viduramžiais vykdyto durpių kasimo ir vėliau pakitusio jūros lygio. Grafystės pietvakariuose plyti Brecklando smėlėti viržynai, daugelyje vietų apsodinti spygliuočiais.
Svarbiausi ūkio sektoriai pagal užimtų gyventojų skaičių (2022): didmeninė ir mažmeninė prekyba (16,8 %), sveikatos priežiūra ir socialinis darbas (16,3 %) apgyvendinimas ir maitinimo paslaugos (10,3 %), gamyba (9,5 %). Sparčiai auga turizmas (2023 suteikta turizmo paslaugų už 3,6 mlrd. svarų sterlingų). Svarbi ūkio šaka išlieka žemės ūkis, pagrindinės kultūros – miežiai, kviečiai, cukriniai runkeliai, avižos, daržovės. Norfolkas garsėja kalakutų auginimu.
Istorija
Ankstyviausių žmogaus veiklos Norfolke pėdsakų amžius siekia 800–950 tūkst. metų. Įspūdingiausias akmens amžiaus paminklas yra vėlyvojo neolito (2600–2300 pr. Kr.) Grime’o titnago kasyklos (angl. Grime’s Graves). Gausu neolito laikų ilgųjų pilkapių ir bronzos amžiaus pilkapių. 3 a. pr. Kr. dabartinėje grafystės teritorijoje apsigyveno britų icenų gentis, persikėlusi iš Europos žemyno. Romėnų laikais pagrindinis miestas buvo Venta Icenorum (dabar Caistoras St Edmundas). 5 a. regioną užvaldė germanų gentis anglai, jis tapo Rytų Anglijos karalystės dalimi. Įkurti Norwicho (920 suteikta monetų kalybos teisė) ir Thetfordo miestai. Nuo 9 a. vidurio iki 10 a. pradžios administracinio darinio, kuriame galiojo vadinamoji danų teisė (Danelaw), dalis. Paskutinio teismo knygos sudarymo metu (11 a. pabaiga) Norfolkas buvo vienas tankiausiai apgyvendintų ir turtingiausių Anglijos regionų.
britų antkaklė (auksas su sidabru, apie 75 pr. Kr., vadinamojo Snettishamo lobio dalis; Britų muziejus)
nendrių krovimas Norfolko platumose (P. H. Emersono ir Thomaso Fredericko Goodallo fotografija iš albumo Life and Landscape on the Norfolk Broads, 1886)
Viduramžiais regiono klestėjimą lėmė prekyba vilna. Lygumos puikiai tiko avių ganykloms, o vilna buvo eksportuojama į Europą, ypač į Nyderlandus. Per Anglijos revoliuciją (1640–60) dauguma grafystės gyventojų rėmė O. Cromwellį ir parlamento šalininkus. 18 a. pradžioje Norfolke prasidėjo britų žemės ūkio revoliucija – įvesta keturlaukė sėjomaina. 19 a. dėl gamybos mechanizacijos ir išaugusios konkurencijos sumenko tekstilės pramonė. 19 a. viduryje pradėtas vystyti geležinkelių tinklas, sujungęs pagrindinius grafystės miestus su Londonu. 19 a. pabaigoje suklestėjo avalynės gamyba, tačiau nuo 20 a. vidurio ji patyrė nuosmukį. Po II pasaulinio karo vystoma inžinerija ir lengvoji pramonė.
3197