núosaka, morfologinė veiksmažodžio kategorija, skiriama pagal modalumą, t. y. kalbėtojo santykį su pasakymo turiniu. Lietuvių kalboje požiūris į turinio realumą arba nerealumą reiškiamas tiesiogine arba tariamąja nuosaka. Tiesioginė nuosaka, reiškianti veiksmą, kalbėtojo laikomą realiu, neturi specialių morfologinių rodiklių; ją sudaro 4 laikų (esamojo, būtojo kartinio, būtojo dažninio ir būsimojo) paradigmos. Tariamoji nuosaka, turinti galimo, sąlygiško ar pageidaujamo veiksmo reikšmę, daroma iš bendraties kamieno su priesagomis ‑čia-(bg‑čia‑u), ‑tum(ė)‑(bg‑tum, bg‑tu(mė)‑me), ‑tų (bg‑tų); ji turi ir sudėtines formas (btų bebgąs / bgęs). Valingas kalbėtojo santykis su veiksmu reiškiamas liepiamąja nuosaka; 3 asmens forma (vadinta ir geidžiamąja nuosaka) daroma iš esamojo laiko kamieno su priešdėliu te‑ ir galūne ‑ie (te‑neš‑iẽ) arba ‑i (te‑dãra‑i). Požiūris į tiesiogiai arba netiesiogiai patirtą veiksmą reiškiamas dalyvių vardininko formomis, vadinamomis netiesiogine nuosaka. Įvairios nuosakos pagal modalumą skiriamos daugelyje kalbų.
2352
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.