nustatytieji metai

nustatýtieji mẽtai, laikas, per kurį 16–17 a. Rusijos feodalai galėjo reikalauti sugrąžinti pabėgusius baudžiauninkus. Pirmą kartą įvesti 1597 – tuomet bėglių leista ieškoti 5 metus. 1607 terminas prailgintas iki 15 metų, bet dėl 17 a. pradžioje Rusiją apėmusios politinės ir ekonominės sumaišties (Didžioji suirutė) šis prailginimas neįsigaliojo. 1639 ieškoti bėglių leista 9 metus, 1642 – 10, valstiečių, kuriuos išsivežė kitas feodalas – 15 metų. 1649 teisynas nustatytuosius metus panaikino; buvo nustatyta, kad valstiečiai, įrašyti į surašymo knygas, turi būti grąžinami nepriklausomai nuo to, kada pabėgo. Valstiečiai galutinai paversti baudžiauninkais.