óbelys, erškėtinių (Rosaceae) šeimos, obels genties daugiamečiai sėklavaisiniai vaismedžiai. Dauguma botanikų visas kultūrines obelis laiko viena rūšimi – namine obelimi (Malus domestica). Kuriant kultūrines obelis įtakos turėjo obels rūšys: miškinė obelis (Malus sylvestris), žemoji obelis (Malus pumila), rojinė obelis (Malus paradisiaca), Niedzveckio obelis (Malus niedzwetzkyana), slyvalapė obelis (Malus prunifolia), gausiažiedė obelis (Malus floribunda), uoginė obelis (Malus baccata). Obelų vaismedžiai išauga 2–20 m aukščio, išgyvena iki 100 ir daugiau metų. Jiems augti tinka vidutinio sunkumo dirvožemiai. Obelys dauginamos akiavimo (pumpuru) ar skiepijimo (ūgeliu) būdais, sėklomis (poskiepiams išauginti ir selekcijai), atlankomis ir auginiais (vegetatyviniams poskiepiams išauginti). Poskiepiai pasirenkami pagal veislę, sodo konstrukcijas, dirvožemį, dirvos dirbimo būdus, drėkinimo galimybes.
obels žiedai
Sėkliniams poskiepiams naudojami veislės ‘Paprastasis antaninis’ arba miškinės obels sėjinukai. Lietuvoje naudojami vegetatyviniai poskiepiai – MM.106, B.118, B.396, M.26, M.9, P 14, P 60, P 59, P 22. Priklausomai nuo veislės ir poskiepio vaismedžiai produktyviausiai dera 7–30 metų. Pasaulyje yra apie 36 000 obelų veislių.
Morfologiniai požymiai
Skirtingų veislių vaismedžiai ir vaisiai skiriasi morfologiniais požymiais. Vaismedžiai būna silpno, vidutinio, stipraus augumo, jų vainikai – piramidės, kūgio, rutulio, kolonos, svyrančios formos; reti, vidutinio tankumo, tankūs. Metūgliai ploni, stori, tiesūs, išlinkę; bronziniai, žalsvi, žalsvai rudi, kaštoniniai, violetiniai, juodi, blizgūs, matiniai, pūkuoti, žvynėti, karpuoti, su apnašu ar be jo, su įvairios formos ir spalvos lenticelėmis ar be jų. Lapai žali, pilkšvi, rausvi, purpuriniai, įvairaus didumo ir storumo; dažniausiai kiaušiniški, apskriti, elipsiški, karbuotais, dantytais arba pjūkliškais kraštais, viršutinė pusė blizgi, matinė, lygi, plaukuota, apatinė – dažniausiai plaukuota. Lapalakščiai būna lėkšti, skersai ar išilgai išlinkę, persisukę. Lapkočiai trumpi, vidutinio ilgumo, ilgi, ploni, vidutinio storumo, stori; žali, pilkšvi, rausvi, pliki ar pūkuoti, su prielapiais ar be jų.
kolonos vainiko formos obelis žiemą
Žiedai dvilyčiai, susitelkę į skėtiškus žiedynus. Vainiklapiai rausvi, rečiau balti, raudoni; maži, dideli, apvalūs, apvalaini, kuokiški, netaisyklingi; krašteliais susiglaudę, dengia vienas kitą ar išsiskyrę. Vaisiai dera ant mažųjų, mažųjų spur tipo (spurų), smailiųjų, vytelinių (ilgųjų) vaisinių šakelių, dažniausiai ant mišrių (mažųjų ir smailiųjų).
Obelų spur derėjimo tipo veislės
Obelų spur (angl. spur – pentinas; atsikišusi medžio šaka) derėjimo tipas yra būdingas vaismedžiams, kurių vainikas dažniausiai kompaktiškas, tarpubambliai trumpi, ūgliai trumpi ir stori, išaugina 15–20 % daugiau lapų, juose daugiau chlorofilo, vyksta intensyvesnė fotosintezė. Spur derėjimo tipo veislės yra maždaug trečdaliu mažesnės už veisles, iš kurių jos kilo. Šoniniai jų pumpurai gerai išsivystę, anksti suformuoja mažąsias vaisines šakeles – spurus. Todėl vaismedžiai dera anksti, gausiai ir dažniausiai reguliariai. 1921 tokiomis savybėmis pasižymintys vaismedžiai pastebėti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jau apie 1952 jie buvo plačiai auginami soduose. Daugelis spur derėjimo tipo obelų atsirado įvykus kai kurių veislių natūralioms mutacijoms (pvz., ‘Starkrimson’, ‘Redspur Delicious’ iš ‘Starking Delicious’). Spur derėjimo tipas paveldimas požymis, todėl atliekant selekciją galima išvesti šia savybe pasižyminčias veisles. Jos dažnai auginamos intensyviuose versliniuose soduose, nes į ploto vienetą galima pasodinti daug vaismedžių ir gauti gausų derlių.
Spur derėjimo tipas būdingas tik dviem vaismedžių formoms – koloninei ir kompaktiškajai. Koloninei formai būdingos kelios vertikaliai augančios šoninės šakos, rečiau vienas liemuo, apaugęs mažosiomis vaisinėmis šakelėmis bei labai retai pavienėmis trumpomis šoninėmis šakomis. Šią formą lemia dominuojantis Co genas. Jau pirmaisiais augimo metais ant vaismedžių trečdalyje ar iki pusės jų liemens arba ūglių ilgio išauga mažosios vaisinės šakelės, antraisiais metais tokios šakelės užauga ant viso liemens ar ūglių.
Pirminė koloninė vaismedžių forma yra veislės ‘McIntosh’ natūralus mutantas ‘McIntosh Wijcik’, kurį Donas Fisheris 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje rado Kanadoje, Britų Kolumbijos provincijoje. Veislė ‘McIntosh Wijcik’ naudota selekcijoje ir Europoje, išvestos veislės ‘Charlotte’, ‘Maypole’, ‘Telemon’, ‘Tuscan’ ir kitos. Kompaktiškajai formai t. p. būdingi storesni metūgliai, trumpesni tarpubambliai, nedaug, dažniausiai į viršų augančių, pagrindinių šakų su retai išsidėsčiusiomis antros eilės šakomis. Jų vainiko apimtis mažesnė negu įprastos formos obelų, auga silpniau, šakos didesnio skersmens, tvirtos, apaugusios mažosiomis vaisinėmis šakelėmis.
Vaisiai
‘Žemaičių grietininio’ veislės obels šaka su obuoliais
naminės obels šakelės su vaisiais
Vaisiai apvalūs, plokšti, kiaušiniški, kūgiški, cilindriški, vapiški; būna labai maži (iki 26 g), maži (26–50 g), vidutiniai (76–100 g), dideli (126–175 g), labai dideli (daugiau kaip 175 g). Daugumos veislių obuolių odelės paviršius nevienodos spalvos: viena spalva šviesesnė (pvz., žalsva, žalsvai gelsva, šviesiai geltona, auksinė) vadinama pagrindine, kita ryškesnė (pvz., oranžinė, plytinė, rausva, raudona, purpurinė) – dengiančiąja. Ši būna vientisai išsiliejusi arba pasiskirsčiusi taškais, dėmėmis, dryžiais. Kai kurių veislių obuoliams būdingas rūdėtumas, išsidėstęs tinkleliu, dėmėmis, dažnai vaiskočių ir taurelių duburėliuose. Odelė būna stora, plona, švelni, šiurkšti; blizganti, matinė; padengta apnašomis (rūkeliu) ar be jų; sausa, riebaluota; su įvairios formos, dydžio, spalvos lenticelėmis, gali turėti aromatą (pvz., cinamono, ananaso, žemuogių, vyno).
Obuolio taurelė – atvira, pusiau atvira, uždara, taurelės duburėlis – įvairaus gilumo ir platumo, lygus arba kauburėtas. Taurėlapiai trikampio formos žali, pilki, rusvi; pliki arba plaukuoti, gležni ar standūs. Vaiskočiai įvairaus ilgio ir storumo; tiesūs arba išlinkę; lygūs, raukšlėti arba briaunoti, pliki ar plaukuoti. Vaiskočio duburėliai įvairaus platumo, gilumo, nuolaidumo ir lygumo. Vaisiaus šerdelė būna svogūniškos, ropiškos, širdiškos, plačiai širdiškos formos. Sėklos bronzinės, pilkšvai rudos, rudos, beveik juodos; blizgios, matinės; smulkios, vidutinio stambumo, stambios; siauros, nusmailėjusios, kiaušiniškos ar bukos, storos, trumpos, beveik rutuliškos.
Minkštimas baltas, kreminis, gelsvas, žalsvas, rausvas, raudonas; tirpstantis, sviestinis, švelnus, purus, smulkiai arba stambiai grūdiškas, rupus, tankus, traškus. Obuoliai būna saldūs, rūgštokai saldūs, rūgštūs, saldokai rūgštūs, saldaus ar rūgštaus vyno skonio. Švieži vaisiai turi 80–88 % vandens, 5–15 % cukrų, 0,2–1,2 % organinių rūgščių, 15–460 mg/kg vitamino C (askorbo rūgšties), polifenolių, pektinų, aminorūgščių, riebalų rūgščių, mineralinių ir aromatinių medžiagų. Valgomi švieži, džiovinti, rauginti, liofilizuoti, kepti, virti. Iš jų gaminama sultys, vynas, sidras, actas, džemas, obuolienė, obuolių sūris.
ankstyva vasarinė obelų veislė ‘Alemanda’ (sukurta 2017 Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute)
ankstyva žieminė obelų veislė ‘Bosanova’ (sukurta 2018 Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute)
Pagal obuolių vartojimo laiką obelų veislės skirstomos į vasarines (‘Abrikosinis’, ‘Alemanda’, ‘Avenarijus’, ‘Baltasis alyvinis’, ‘Close’, ‘Geltonasis arkadas’, ‘Konfetnoje’, ‘Korobovka’, ‘Melba’, ‘Persikinis’, ‘Pilkasis alyvinis’, ‘Poema’, ‘Popierinis’, ‘Suislepp’ (‘Avietinis’) – vaisiai prinoksta liepos–rugpjūčio pabaigoje, vartojami 2–3 savaites ir ilgiau), rudenines (‘Auksis’, ‘Beržininkų ananasas’, ‘Beržininkų avietinis’, ‘Delikates’, ‘Keistutis’, ‘Milton’, ‘Orlovskoje polosatoje’, ‘Paprastasis antaninis’, ‘Prima’, ‘Rudeninis dryžuotasis’, ‘Rudenis’, ‘Sierinka’, ‘Zorenka’, ‘Žemaičių grietininis’, ‘Žiguliovskoje’ – vaisiai prinoksta rugsėjo mėnesį, vartojami 1–3 mėn.) ir žiemines (‘Aldas’, ‘Antej’, ‘Baltarusijos sinapas’, ‘Bogatyr’, ‘Bosanova’, ‘Cortland’, ‘Fameuse’ (‘Snieginis’), ‘Kaunis’, ‘Kulikovskoje’, ‘Landsberger Renette’ (‘Landsbergo renetas’), ‘Lauda’, ‘Lietuvos pepinas’, ‘Lobo’, ‘McIntosh’ (‘Mekintošas’), ‘Melrose’ (‘Melrouz’), ‘Moskovskoje zimneje’, ‘Noris’, ‘Puikis’, ‘Reinette Coulon’ (‘Kulono renetas’), ‘Rubin’, ‘Sinap orlovskij’, ‘Skaistis’, ‘Sparten’ (‘Spartan’), ‘Šafraninis pepinas’, ‘Štaris’, ‘Transparente de Cronsels’ (‘Kronselinis’), ‘Vytenis’, ‘Wealthy’ (‘Uelsi’), ‘Zviozdočka’ – vaisiai saugyklose prinoksta lapkričio–sausio mėnesiais, išsilaiko iki vasario–birželio, specialiose saugyklose – iki naujo derliaus).
obuolių derlius
Dekoratyvinės obelų veislės
Miestų želdynuose, botanikos ir mėgėjų soduose dar auginamos dekoratyvinės obelų veislės. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute sukurtoa įprastos vainiko formos veislės: ‘Perlas’, ‘Rylio’, ‘Vaja’ (tinka dekoratyvinei sodininkystei ir apželdinimui), koloninės vainiko formos veislės ‘Red Elegance’, ‘Gracia’ (tinka dekoratyvinei sodininkystei, apželdinimui, sienelėms, atskiriančioms sodo erdves, formuoti).
dekoratyvinės obelų veislės ‘Perlas’ žiedai
dekoratyvinės obelų veislės ‘Perlas’ vaisiai
Veislė ‘Perlas’ sukurta 2017 iš laisvai apsidulkinusios dekoratyvinės obels (Malus sieboldii Rehd.) sėjinuko. Vaismedžiai vidutinio augumo, vainikas vidutinio tankumo, žiemą ištvermingi, atsparūs grybinėms ligoms. Žydi vėlai, pumpurai rožiniai, žiedai balti. Vaisiai rutuliški, vientisai geltoni su oranžiniu atspalviu, maži.
dekoratyvinės obelų veislės ‘Rylio’ žiedai
dekoratyvinės obelų veislės ‘Rylio’ vaisiai ir lapai
Veislė ‘Rylio’ sukurta 2017 iš laisvai apsidulkinusios dekoratyvinės obels (Malus domestica Borkh.) veislės ‘Arbat’ sėjinuko. Vaismedžiai žiemą ištvermingi, stipraus augumo, vainikas vidutinio tankumo, atsparūs grybinėms ligoms. Žydi labai vėlai, žiedai skaisčiai raudoni. Lapai tamsiai žali, vaisiai rutuliški, raudoni su rusvu atspalviu, blizgūs, maži.
dekoratyvinės obelų veislės ‘Vaja’ žiedai ir lapai
dekoratyvinės obelų veislės ‘Vaja’ vaisiai ir lapai
Veislė ‘Vaja’ sukurta 2017 iš laisvai apsidulkinusios dekoratyvinės obels (Malus baccata Borkh.) veislės sėjinuko. Vaismedžiai žiemą ištvermingi, vidutinio augumo, vainikas vidutinio tankumo, atsparūs grybinėms ligoms. Žydi anksti, žiedai violetiniai su rausvu atspalviu. Lapai su rausvu atspalviu. Vaisiai rutuliški, tamsiai raudoni su violetiniu atspalviu, blizgūs, maži.
dekoratyvinės obelų veislės ‘Red Elegance’ žiedai
dekoratyvinės obelų veislės ‘Red Elegance’ lapai ir vaisiai
Veislės ‘Red Elegance’ ir ‘Gracia’ sukurtos 2023 sukryžminus ‘Prairie Fire’ su ‘Tuscan’ sėjinuku iš laisvo apsidulkinimo. Vaismedžiai vidutinio augumo, žiemą ištvermingi, atsparūs rauplėms ir filostiktozei, vainikas siauros kolonos formos, žydi balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje. ‘Red Elegance’ obels žiedai raudonos, lapai ir ūgliai žalios spalvos, vaisiai maži, plokščiai apvalūs, odelė raudona, blizgi su balkšvomis lenticelėmis. ‘Gracia’ obels žiedai raudonos, lapai raudonai žalios, ūgliai raudonai rudos spalvos, vaisiai maži, apvaliai cilindriški, odelė tamsiai raudona, su apnašu ir balkšvomis lenticelėmis.
dekoratyvinės obelų veislės ‘Gracia’ žiedai
dekoratyvinės obelų veislės ‘Gracia’ vaisiai ir lapai
Lietuvoje
Nuo 14 a. rašytiniuose šaltiniuose minima apie obelų auginimą Lietuvoje. 16–17 a. apie Lietuvos sodininkystę žinių randama vienuolynų, dvarų inventoriuose. Ūkininkų soduose obelys paplito nuo 19 a. pabaigos. Iš kultūrinių laisvai apsidulkinusių sėklų sėjinukų atsirado liaudies selekcijos obelų veislės ‘Žemaičių grietininis’, ‘Lietuvos cukrinis’. Privačiuose sklypuose sodo augalų kolekcijas pirmieji įveisė V. Montvila (1876, Ukmergės apskr.), A. Hrebnickis (1886, Rojus), T. Ivanauskas (1920, Obelynė, netoli Kauno), J. Vėbra (1935, Prienų rj.). Jie rinko, introdukavo, aprašė veisles, vertino vaismedžių ištvermingumą žiemą. A. Hrebnickis surado ir aprašė ‘Jono pepiną’, ‘Panemunės baltąjį’, ‘Beržininkų ananasą’. E. Jančevskis knygoje Pomologo užrašai (1879) pirmasis aprašė Lietuvos sąlygomis auginamas veisles. 1939 Dotnuvoje įveista pirmoji mokslinė obelų kolekcija. Sėklavaisių selekcijos pradininku Lietuvoje I. Štaras obelis selekcionavo 1952–66. Vėliau šį darbą tęsė Dalia Eugenija Bulavienė (Štaraitė; 1968–82), B. Gelvonauskis (1985–2004), D. Gelvonauskienė (2004–23), Aurelijus Starkus (nuo 2023). 1988 B. Gelvonauskis pirmasis Lietuvoje pradėjo koloniniu ir svyrančiu vainiku bei dekoratyvių obelų selekciją. 21 a. 3 dešimtmetyje Lietuvoje buvo apie 1200 obelų veislių. Jos saugomos ir tiriamos Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode ir Vilniaus universiteto botanikos sode. Lietuvos soduose apie 55 % visų vaismedžių yra obelys.
labai vėlyva žieminė obelų veislė ‘Lauda’ (sukurta 2017 Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute)
ankstyva rudeninė obelų veislė ‘Rudenis’ (sukurta 2013 Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute)
Ligos ir kenkėjai
Obelų neinfekcines (fiziologines) ligas sukelia maisto medžiagų trūkumas, netinkama dirvožemio struktūra, drėgnio, temperatūros svyravimai. Jeigu trūksta azoto, geležies, magnio ar mangano, obelys suserga chloroze, jeigu boro – vaisiai susiraukšlėja ir krinta, jeigu užsimezgę vaisiai pašąla – jų paviršiuje susidaro sukamštėjusios juostos. Infekcines ligas sukelia virusai, bakterijos, grybai, mikoplazmos. Grybinės augalų ligos obelims žalingiausios, jos gali pažeisti visą vaismedį arba tik stiebą, vaisius, žiedus, lapus, šaknis. Dažniausios infekcinės ligos: obelų vėžiai (Lietuvoje labai paplitęs obelų paprastasis vėžys; augalų vėžiai), rauplės, filostiktozė, puviniai, citosporozė, miltligė.
Obelų kenkėjai: obeliniai amarai, obelinė blakutė, obelinis cigarsukis, obelinė kandis, obelinis žiedgraužis, obuolinis pjūklelis, obuolinis vaisėdis.
-obelis; -obuolys; -obuoliai