Tijūnėlenė Ona 1941 04 07Mineiškiemis (Saldutiškio valsčius), lietuvių edukologė. Habil. dr. (social. m., 2002).
Išsilavinimas ir veikla
1965 baigė Vilniaus pedagoginį institutą (lietuvių kalbą ir literatūrą), 1984–87 studijavo Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1966–72 dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, 1972–91 – Klaipėdos miesto Švietimo skyriuje. 1989–91 dar dėstė Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakultete, 1991–2016 Klaipėdos universitete; profesorė (2002). 2004–11 Baltijos šalių pedagogikos istorikų asociacijos Lietuvos skyriaus pirmininkė. Tęstinių leidinių Pedagogika (2004–17) ir Mokytojų ugdymas (2004–16) redakcinių kolegijų narė.
Ona Tijūnėlienė
Mokslinės veiklos pagrindinės sritys: mokslinių tyrimų metodologija, ugdymo filosofija, mokytojų ugdymas, Lietuvos katalikiškoji edukologija, pedagogikos teorija ir istorija.
Paskelbė daugiau kaip 250 mokslinių straipsnių Lietuvoje ir užsienyje.
Knygos
Svarbiausi veikalai: Stasys Šalkauskis apie ugdymo proceso humanizavimą ir demokratizavimą (1992), Mokytojų rengimas Respublikos pedagoginiame institute (Klaipėda: 1935–1939 m.), Pedagoginiai santykiai Lietuvoje (1900–1940) (abu 1996), Veikliai tarnavusi šviesos pasauliui: iš M. Pečkauskaitės pedagoginio palikimo (1998), Mokytojo autoriteto samprata Lietuvoje (1918–1940) (2000), Katalikiškoji Lietuvos edukologija: integralumo linkmė (1918–1940) (2003), Profesorius Albinas Liaugminas (su kitais, 2005), Dvasingumas žmogaus pasaulyje (su kitais, 2009 22011), Žmogaus pašaukimas – tapti žmogumi, Baltijos šalių švietimo ir pedagoginės minties istorija iki 1940 m. (History of Education and Pedagogical Thought in the Baltic Countries up to 1940, abu 2009).
Mokomosios knygos: Mokslinis tikrovės pažinimas. Apklausos metodas (2006), Švietimo filosofinės koncepcijos (su kitais), Socialiniai tyrimai švietime (su B. Bitinu ir Jolanta Kuznecoviene, abi 2008).