Òpijaus kara, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karai su Kinija 1839–42 ir 1856–60. Kilo dėl Didžiosios Britanijos (vėliau ir Prancūzijos) siekių nutraukti Kinijos izoliaciją ir jos rinką atidaryti užsienio šalių prekėms. Kinijos prabangos prekių (šilko, porceliano, arbatos) paklausa sukėlė Kinijos ir Britanijos imperijos prekybos disbalansą. Pastaroji ėmėsi priemonių šiam disbalansui mažinti: Britanijos Ost Indijos bendrovė Bengalijoje pradėjo gaminti opijų ir leido britų prekybininkams jį pardavinėti Kinijos kontrabandininkams (ši prekyba britų pirkliams davė didelius pelnus, 1836 opijus sudarė 55 % visų jų į Kiniją įvežamų prekių). Narkotikų antplūdis panaikino Kinijos prekybos perteklių, išsekino ekonomiką ir padidino nuo opijaus priklausomų kinų skaičių. Kinijos valdžia ėmė stiprinti kovą su opijaus prekyba, 1839 03 Guangdžou mieste konfiskavo ir sunaikino 20 000 dėžių su narkotikais, birželį blokavo britų prekybinius laivus Perlų upėje. Tai išprovokavo Pirmąjį opijaus karą (1839–42).
Pirmasis opijaus karas
Kovos prasidėjo 1839 11 03 Didžiosios Britanijos karo laivui bandant plaukti į Guangdžou ir Kinijos kariniam laivynui mėginant jį blokuoti. 1840 01 14 Kinijos imperatorius Daoguangas paprašė visų užsienio pirklių šalyje sustabdyti prekybą su Didžiąja Britanija. 1840 06 Britanijos imperijos admirolo Georgeʼo Elioto vadovaujama karo laivų eskadra atplaukė į Perlų upės žiotis ir jas užblokavo. 1840 07 britai užėmė Džoušano salyną. Kinijos valdžia ėmėsi aktyviau ginti šalies pakrantę, tačiau britų laivai vis tiek įplaukė į Baihės upės žiotis netoli sostinės Pekino. Daoguangas pradėjo derybas su G. Eliotu; britams reikalaujant atlyginti visus nuostolius ir perduoti Didžiajai Britanijai vieną ar dvi salas prie Kinijos krantų kinai pažadėjo daugumą reikalavimų priimti. Kinijos imperatoriaus įsakymu buvo laikinai atnaujinta prekyba su britais, sustabdyta kova su opijumi. 1840 12 vykusiose britų ir kinų derybose Kinija priėmė visus Didžiosios Britanijos reikalavimus, išskyrus vieną – oficialų Honkongo salos perdavimą britams.
1841 01 britai šturmavo Čuanbi fortus ir pradėjo pulti Humeno fortą, 01 29 Daoguangas paskelbė karą Didžiajai Britanijai. Vasarį britų kariuomenės įgula iš Džoušano salyno turėjo trauktis, bet įsiveržė į Humeno fortą. Gegužę Kinijos imperatoriaus sūnėnas Išanas, paskirtas Guangdongo provincijos kariuomenės vadu, pradėjo pulti britų pajėgas, tačiau puolimas baigėsi kinų laivyno pralaimėjimu. Britai užėmė fortus į šiaurę nuo Guangdžou. 05 26 Išanas paprašė paliaubų, po jų Didžioji Britanija ir Kinija pasirašė Guangdžou išpirkimo susitarimą: buvo numatyta išvesti britų kariuomenę iš šio miesto, jiems išmokėti atlygį ir grąžinti fortus kinams. Įvykdžius šio susitarimo sąlygas karo veiksmai baigėsi, tačiau 1841 08 Didžiosios Britanijos ekspedicinės pajėgos (vadas generolas Henry Pottingeris) atplaukė prie Fudziano provincijos krantų, šturmavo ir užėmė Siameną. 1841 08 britai vėl užvaldė Džoušano salyną, spalį užėmė Dženhajaus ir Ningbo miestus.
Didžiosios Britanijos karinis laivas Nemesis (tolumoje dešinėje) per mūšį 1841 01 atakuoja Kinijos karo laivus (1843, dailininkas Edwardas Duncanas, Williamsono meno galerija Birkenheade)
1842 03 kinai nesėkmingai kontratakavo ir tai demoralizavo jų kariuomenę; Kinijos situaciją pasunkino Didžiosios Britanijos sąjungininkių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Prancūzijos karo laivų atsiradimas prie Kinijos krantų. 1842 05 britai kovas perkėlė į Dziangsu provinciją, birželį per atkaklius mūšius užėmė Usongo miestą, o Baošanas ir Šanchajus pasidavė. Songdziango mieste susidūrusios su tvirta gynyba Didžiosios Britanijos ekspedicinės pajėgos atsitraukė ir 1842 07 Jangdze pasiekė Guangdžou. Jį britų pajėgos užėmė be kovos nutraukdamos pagrindinį maisto tiekimo kelią į Pekiną, po dviejų dienų kovų užėmė ir Džendziangą. 1842 08 pradžioje britams pagrasinus šturmuoti Nandzingą Kinija sutiko sudaryti taikos sutartį (1842 08 29 buvo pasirašyta Nankingo sutartis).
Antrasis opijaus karas
Nankingo sutarties, užtikrinusios Britanijos imperijos teisę importuoti opijų į Kiniją, sąlygų nevykdymas ir pasikartojantys britų laivų užpuolimai lėmė ginkluoto konflikto atsinaujinimą. 1856 10 25 britai pareikalavo leidimo įplaukti į Guangdžou, kitą dieną pradėjo apšaudyti miestą artilerijos sviediniais, o 10 29 įžengė į miestą. 1857 01 05 britai grįžo į Honkongą, čia jų pajėgos susijungė su prancūzų pajėgomis. Šios jungtinės pajėgos 1858 01 01 sėkmingai šturmavo Guangdžou. 1858 06 pirmoji karo fazė baigėsi Kinijos sutartimis su Didžiąja Britanija, JAV ir Prancūzija (Tiandzino sutartys).
1859 06 atsinaujinus kovoms dėl fortų prasidėjo antroji karo fazė. Britų pajėgos (21 laivas, 2200 karių, vadas admirolas Jamesas Hopeʼas) kinų administracijos nebuvo įleisti į Pekiną, kur turėjo pristatyti naujai paskirtus pasiuntinius Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos atstovybėms. 06 25 britai įplaukė į Baihės upę ir apšaudė Taku fortus, tačiau juos privertė atsitraukti kinų artilerijos ugnis. Po sukilimo Indijoje numalšinimo į Kiniją buvo atsiųstos papildomos britų pajėgos (vadas seras Colinas Campbellas). 1860 vasarą jungtinė Didžiosios Britanijos (vadas generolas Jamesas Hopeʼas Grantas) ir Prancūzijos (vadas generolas Charlesʼis Guillaumeʼas Cousinas‑Montaubanas) kariuomenė (173 laivai, 11 000 anglų, 6700 prancūzų karių) užėmė uostamiesčius Jantai ir Dalianą, 08 21 – Taku fortus.
1860 09 18 britų ir prancūzų kariuomenė susidūrė su Kinijos kariuomenės (vadas Sengge Rinčenas) mongolų kavalerija (Džangdziavano mūšis). Pergalė mūšyje atvėrė britams ir prancūzams kelią į Pekiną. Jie 09 21 mūšyje ties Baličiao įveikė kinų kariuomenę (apie 10 000 žm.), 10 06 pasiekė naujojo Kinijos imperatoriaus Sianfengo vasaros rezidenciją Pekine. Jis iš sostinės pabėgo ir paliko brolį princą Gongą pradėti taikos derybas. 10 24 britų ir prancūzų kariuomenė įžengė į Pekiną, kur buvo pasirašytos Kinijos sutartys su nugalėtojomis Didžiąja Britanija ir Prancūzija (Pekino sutartys).
Karų netektys ir reikšmė
Britų karių nuostoliai po Pirmojo opijaus karo buvo 523 žm. (iš jų 69 žuvo, 284 mirė belaisvių stovykloje Formosoje arba dingo be žinios, 170 sužeista), kinų karių nuostoliai – 22 790 žm. (iš jų apie 3100 žuvo). Britų ir prancūzų karių nuostoliai po Antrojo opijaus karo – apie 2900 žm. (žuvę ir sužeisti), Kinijos karių nuostoliai – iki maždaug 30 000 žm. (žuvę ir sužeisti).
Po Opijaus karų prasidėjo Čingų valdomos imperijos silpnėjimas, Vakarų Europos valstybėms atsirado galimybė patekti į Kinijos vidaus rinką, buvo įteisinta opijaus prekyba per šalies uostus, britų laivams leista plukdyti kinus į JAV. Kinijoje įsigaliojo tikėjimo laisvė, kilo didelis modernizavimo (savęs stiprinimo) judėjimas, buvo pradėtos institucinės reformos.
L: The Opium War Honolulu 2000; J. Yue‑wo Wong Deadly dreams: Opium and the Arrow war (1856–1860) in China Cambridge 2002; J. Lovell The Opium War: Drug, Dreams and the Making of China London 2011; P. C. Perdue The First Opium War. The Anglo‑Chinese War of 1839–1842: Hostilities Cambridge 2011; D. McPherson The First Opium War: The Chinese Expedition 1840–1842 London 2013.
Pirmasis opijaus karas; Antrasis opijaus karas; -Didžiosios Britanijos–Kinijos karas; -Kinijos–Didžiosios Britanijos karas
1088